Savaitgalio rendez-vous

Blyneliai su obuoliais

2012-01-23T09:45:00.000+02:00

Kadangi prasidėjo nekulinarinis-tingėjimo-atstokitvisinuomanęs-noriubūtnamųšeimininkė-kokiaprasmė-kameprasmė periodas, tai paprastas ir greitas recepčiuks ateinančio savaitgalio (Nors gal kiek neįprasta jau pirmadienį pradėti galvoti apie savaitgalį) pusryčiams. Blynai užmatyti rusiškam Saveur, 1/2012, bet ten kažkaip labai chitriai ir sudėtingai visas procesas aprašytas - pirma obuolius pakepinti svieste, tada juos apvolioti tešloj, tada dėti į keptuvę ir taip suformuoti didelį blyną. Ir dar kartą viską apkepti. Bet galima gi viską ir paprasčiau padaryti. Kiekį pritaikiau vienai porcijai.

Reikės:
1 kiaušinis
žiupsnelis druskos
60 ml miltų
60 ml pieno
1 a. š. vanilinio cukraus
1 vidutinis obuolys (arba 2 maži)
aliejaus kepimui
1 a. š. cukraus pudros sumaišytos su žiupsniu cinamono

1. Na, blynus tikrai mokam visi užsimaišyt. Visi turit savo metodus, gudrybes ir aš gal jau nemokysiu to daryt. Tai ir nesiplėsiu. Užsimaišom tešlą ir paliekame šiek tiek pastovėti. Šiaip Saveur rašo, kad reikia palikti valandai, bet aš tiek niekada nepalikinėju. Paprastai palaikau 10-20 minučių. O Jūs kiek laikot? Ar visai nelaikot?

2. Kol tešla "ilsisi", nulupame obuolį, perpjauname per pusę, išpjauname sėklas, supjaustome plonais griežinėliais.

3. Imame nedidelę keptuvę, įkaitiname, įpilame šlakelį aliejaus. Tešlos įpilame per visą keptuvę. Ant viršaus išdėliojame obuolio skilteles. Šiek tiek pakepame, apverčiame ir dar šiek pakepame. Išeina lygiai du blynai.

4. Dedame į lėkštę ir apibarstome cukraus pudra su cinamonu pagal skonį.

Moliūgų sriuba pagal H. Blumenthal'į

2012-01-09T10:19:00.000+02:00

Šiais metais:

- skaitysiu neperskaitytas knygas. Jau pradėjau nuo Dekamerono.

- visi receptai bus tik iš knygų, žurnalų, užrašų ir rekomendacijų. Jau senokai sukosi mintis apie receptus tik iš knygų, bet galvojau tik apie kokį mėnesį. Bet Eglė nusprendė, kad bus visi metai. Metai tai metai. Man tinka. Knygų ir žurnalų neturėčiau pritrūkt.

- planuoju pasigaminti:

1. Naminį majonezą.

2. Caneles. Su sąlyga, jei tik rasiu tinkamas formeles.

3. Churro. Nostalgija Ispanijai.

4. Zefyrus.

5. Hestono kalėdinį pudingą su cukruotu apelsinu viduje.

6. Štoleną. Jau buvau susiruošusi tikrai jį ~~šiemet~~ pernai gaminti. Net Indrę iškamantinėjau apie jį. Bet...

Manau, užteks šiems metams. Per daug ir negalima užsiplėšti. Šitie 6 receptai bus vienintelė išimtis, kuomet bus naudojami internetiniai receptai.

- dar būtinai reikės pasigaminti rabarbarų džemo su vanile ir su rozmarinu. Labai jau gerai buvo. Sakau buvo, nes jau nebėra. Taip pat daug, daug nuostabaus pomidorų padažo su svogūnu ir sviestu. Reikės užsišaldyti. Labai rekomenduoju šitą padažą. Tik palaukit vasaros, kuomet bus normalių pomidorų. Ypač skanu įmaišius kelis geltonus pomidorus.

Na, tai va... tokie bus metai. Ir jokių high expectations. Pavargau.

-------

Tiksliai recepto nesilaikiau, bet ir labai nuo jo nenukrypau. Visą receptą galima rasti ir internete. Sriuba man labai patiko. Be galo švelni, kreminė, rozmarinas nesveikai gerai ten tinka, čili irgi gerai viską papildo. Kitą kartą dėčiau mažiau sezamų aliejaus. Šitos sriubos vienintelis minusas, kad ji yra per ilgai gaminama. Aišku, skonis tai atperka, bet vis tiek.

Naujas dalykas man buvo Beurre noisette (pranc.) - rudas sviestas. Gaminamas labai paprastai:

Reikės:
(3 porcijos)
425 g moliūgo (svoris nulupto)
60 g sviesto
2 vidutiniai svogūnai
200 g pieno
300 g vandens
1 v. š džiovintų rozmarinų (arba šviežių)
žiupsnis čili dribsnių
1 v š. sezamų aliejaus (arba pagal skonį)
1 v. š. balzamiko acto (arba pagal skonį)
druskos pagal skonį

20 g lazdyno riešutų
1 a. š. rozmarino
1 v. š. rudo sviesto

Svogūną supjaustome kubeliais. Moliūgą - plonomis riekelėmis. Ištirpiname sviestą. Kepame svogūną ir moliūgą apie 10 minučių. Svogūnai turi būti minkšti ir permatomi.

Kol kepa moliūgas su svogūnais, beveik užviriname pieną, išjungiame ugnį, suberiame rozmarinus, uždengiame dangčiu ir paliekame 20 minučių. Tuomet rozmarinų pieną nukošiame.

Rozmarinų pieną supilame į iškepusius svogūnus ir moliūgą. Įpilame vandens. Užviriname ir dar verdame apie 10 minučių. Sriubą sutriname trintuvu. Įberiame čili, supilame balzamiko actą ir sezamų aliejų. Įberiame druskos pagal skonį. Viską išmaišome.

Toliau... Pakepiname riešutus, nulupame odelę. Sudedame į smulkintuvą kartu su rozmarinu. Viską susmulkiname. Suberiame į sriubą. Pagardiname rudu sviestu.

Šaltinis "Heston Blumenthal at Home"

Šiltos antienos salotos

2011-12-30T11:33:00.000+02:00

Su sąlyga, jei turit šventinės anties likučių, o kad jų turit po švenčių, tai net neabejoju. Kitais metais būtinai jas vėl gaminsiu.

Vienai porcijai reikės:

1 anties šlaunelės

1 v. š. anties riebalų, likusių po kepimo

1 duonos riekės, supjaustytos kubeliais

1 mandarino sulčių

1 v. š. balzamiko

1 nedidelės išspaustos česnako skiltelės

žiupsnio druskos ir šviežiai maltų pipirų

1 v. š. džiovintų spanguolių

2 mandarinų

geros saujos rukolos (ar kokių kitų lapų)

Antį supjaustome gabaliukais ir lengvai apkepame riebaluose. Sudedame į dubenį, o likusiuose riebaluose apkepiname duonos kubelius.
Dubenėlyje sumaišome mandarinų sultis, išspaustą česnaką ir balzamiką. Pagal skonį įberiame druskos ir šviežiai maltų pipirų. Viską išmaišome.
Nulupame mandarinus ir supjaustome riekelėmis.
Apkeptus anties gabaliukus sudedame į dubenį, suberiame spanguoles, supjaustytus mandarinus, rukolą ir padažą. Viską atsargiai permaišome.

Idėja iš Jamie, Nr. 13. Recepto originalą galima rasti ir internete - Crispy Duck Salad with Giant Croutons.

Ančiukų šlaunelės su apelsinais

2011-12-28T17:44:00.000+02:00

Receptas yra beveik identiškas pernykštėm ančiukų šlaunelėm su slyvom. Tačiau šiemet man jos labiau patiko dėl savo aromato, kurį suteikė penkių prieskonių mišinys ir apelsinai. Na, pernai ir buvo aromatinga, bet šį kartą man kažkaip labiau patiko.

Penkių prieskonių mišinys (angl. five spice) yra naudojamas kinų virtuvėje. Jei pagūglinsit, tai tikrai rasit įvairių jo variantų. Labiausiai paplitęs mišinys yra anyžiai, gvazdikėliai, pankolio sėklos, Sičuano (Szechuan) pipirai ir cinamonas. Paprastai yra naudojamas kepant kiaulieną, antį ar vištą. Kadangi mišinys daugiau mažiau yra visur vienodas, tai jį tiesiog paėmiau iš "Heston Blumenthal at home".

Reikės:

5 anyžiaus žvaigždučių

1/2 v. š. gvazdikėlių

1 v. š. pankolio sėklų

1 v. š. sičuano pipirų*

1 v. š. malto cinamono

Visus prieskonius, išskyrus cinamoną, sumalame kavamale. O tada viską gerai permaišome kartu.

* Sičuano pipirų yra pirkti "Skonio studijoj". Taip pat šitų pipirų mačiau ir Hyper Rimi.

Reikės:
6 ančiukų šlaunelių (apie 1,5 kg)
2 apelsinų

marinatui:
4 v. š. sojos
3 v. š. penkių prieskonių mišinio
1 v. š. saldžios sojos (arba galima keisti medumi)
1 v. š. aliejaus
2 v. š. demerara cukraus
žiupsnis druskos

Sumaišome prieskonius marinatui. Ištriname jais šlauneles, sudedame į dubenį, uždengiame maistine plėvele ir dedame į šaldytuvą 24 val.
Nuplauname apelsinus, supjaustome griežinėliais.
Šlauneles sudedame į kepimo skardą, užpilame marinatu, sudedame apelsino griežinėlius.
Kepame 160 laipsnių temperatūroje apie dvi - dvi su puse valandos, arba kol iškepa.

Receptas šiek tiek iš jamieoliver.com, šiek tiek iš žurnalo Jamie.

Ai, per šventes žiūrėjau filmą. Na, su maistu susiję gal tik tiek, kad ten kramsnojo imbierinius sausainėlius. Kaip jis man patikooo... Filmas apie Kalėdų senį ir jo elfus, bet ne apie tą mielą storulį iš coca-cola reklamos, bet apie visai kitokį senį. Šiek tiek įtampos ir siaubo, šiek tiek subtilaus šiaurietiško humoro, šiek tiek tėvo sūnaus santykių, o pabaiga koookia ... The real Santa is coming to town... Šypt.

Brunkager

2011-12-19T09:50:00.000+02:00

Ten dienos trukmė šių metų laiku yra dvi valandos ir vienuolika minučių. Ten saulė kyla vienuolika nol aštuonios, o leidžiasi trylika devyniolika. Ten tamsa jus supa ištisas dvidešimt dvi valandas. Ten '99 metais žiemą temperatūra buvo -50°C. Prieš kelias dienas ten buvo -20°C. Normali temperatūra gruodžio mėnesiui. Paskutinis sniegas ten nutirpsta gegužę. Kieme ten gali rasti šiaurės elnių. O žiemą - šiaurės pašvaisčių. Aha, tikriausiai atspėjot. Laplandija, Kalėdų senio šalis. Jei ten gyvenčiau, tai turėčiau dar vieną tinklaraštį... apie mezgimą. Tokį kaip Dances with Wool. O ką ten daugiau veikt? Tik megzt ir sausainius kept.

------

Brunkager tikrai verti dėmesio kalėdiniai sausainiai. Dariau iš pusės kiekio, išskyrus riešutus. Jų palikau visą normą. Dar neturėjau citrinų cukatų. Tai dėjau tik apelsinų cukatas. Apelsinų cukatos ten tinka idealiai. Iš tokio kiekio išeina dvi pilnos skardos sausainių, nors jei supjaustysit dar ploniau, tai išeis daugiau. Receptas rastas guardian.co.uk. - Nordic Christmas baking recipes. Ten dar keli neblogi receptai yra.

Reikės:

125 g sviesto
62 g auksaspalvio sirupo
125 g tamsaus muskovado cukraus
50 g lazdyno riešutų
50 g apelsino cukatų, susmulkintų
0,5 v. š. cinamono
1 a. š. maltų gvazdikėlių
1/4 a.š malto kardamono
1/4 a.š. malto imbiero
250 g kvietinių miltų

Ant mažos ugnies ištirpiname sviestą, sirupą ir muskovado cukrų. Šiek tiek atvėsiname. Suberiame prieskonius, riešutus ir cukatas. Viską gerai išmaišome. Mišinį visiškai atvėsiname.
Miltus įmaišome į mišinį. Išminkome ir suformuojame 3-4 cm diametro dešrą. Įsukam į maistinę plėvelę ir dedame į šaldytuvą dviem parom.
Aštriu peiliu "dešrą" supjaustykite plonomis riekelėmis. Kepkite 200 laipsnių temperatūroje 5-8 minutes. Tačiau žiūrėkit, kad nesudegtų. Aš sudeginau vieną skardą, nors ir žiūrėjau. Žinot kaip būna - dar šiek tiek... dar ne, dar ne...oi, jau per vėlu.

Kadangi tai paskutinis įrašas prieš Kalėdas, tai baltų ir gražių švenčių visiems, o aš einu pirkt vitamino dė.

"Sužibėk virtuvėje" finalas

2011-12-09T10:19:00.001+02:00

Praeitą šeštadienį įvyko visus metus trukusio konkurso "Sužibėk virtuvėje" finalas, kuris vyko "Kulinarijos studijoje". Konkursą organizavo žurnalas "Virtuvė. Nuo...Iki" ir "Electrolux", kuris ir įsteigė nuostabų prizą - garinę orkaitę. O vynus jau tradiciškai parinko "Mineraliniai vandenys".

Vakaro tema buvo lazanija. Šešios atrinktos dalyvės turėjo iškepti po lazaniją. Iš tų šešių dalyvių buvo net trys blogerės - Viktorija iš "Receptų medis", Ineta iš "Gamyklėlės" ir Reda iš "Laisvalaikis virtuvėje". Oi, Redai dar padėjo jos draugė Vilma iš "Širšių lizdas". Tai galima sakyt, kad iš viso buvo keturios blogerės.

Šiaip lazanija gi yra gėris visiškas, ar ne? O čia dar net visos šešios puikios lazanijos. Lazanijos su mėsa buvo labai panašios. Iš jų išsiskyrė meksikietiška, kuri buvo saikingai aštri. Ir iš tų su mėsa ji man labiausiai patiko. O kitos dvi daugiau mažiau buvo panašios.

Visus labai sužavėjo lazanija su lašiša, brokoliais ir rikota. Taip, ji buvo skani, bet asmeniškai man jai kažko trūko. Ir kaip sakė kažkuris iš komisijos narių, kad su tokiu deriniu niekada neapsigausi. Jis yra klasikinis ir saugus, bet tai yra konkursas. Aš daugiau vertinu netikėtumo faktorių, nes čia juk nebuvo kas geriausiai pagamins lazaniją pagal tokį patį receptą. Nors reikia pažymėti, jog šitos lazanijos lakštai buvo ne pirktiniai, bet gaminti vietoje. Ir jos pateikimas buvo estetiškas. Tai buvo du dideli pliusai šitai lazanijai. Na, ir ji buvo skani.

Lazanija su lašiša, brokoliais ir špinatais

Vita Židonienė

2 ½ stiklinės miltų („ekstra“ 405 D), 4 kiaušiniai, 20 g druskos, žiupsnelis šviežiai maltų juodųjų pipirų, 20 ml alyvuogių aliejaus, 20 g sviesto, 600 g lašišos filė, 500 g brokolių, 200 g špinatų,

30 g krapų, 3-4 skiltelės česnako, 400 g grietinėlės (10% rieb.), 150 g rikotos sūrio, 300 g mocarelos sūrio, 150 g sūrio „Džiugas“.

Iš miltų, žiupsnelio druskos ir dviejų kiaušinių užminkykite tešlą. Suvyniokite į maistinę plėvelę ir palikite pastovėti.

Lašišą supjaustykite maždaug 0.5 cm storio gabalėliais, pabarstykite druska, pipirais, smulkintais krapais.

Brokolį padalinkite mažesniais žiedynais ir apvirkite pasūdytame vandenyje. Špinatus pakepinkite su trupučiu sviesto, pasūdykite, pabarstykite pipirais.

2 kiaušinius suplakite, supilkite grietinėlę, paskaninkite druska ir pipirais.

Į rikotą dėkite susmulkintą česnako skiltelę, įberkite druskos ir pipirų. Mocarelą supjaustykite nestoromis riekėmis, Džiugą sutarkuokite smulkesne, nei burokine trintuve.

Iš tešlos iškočiokite lakštus, juos apvirkite ir sluoksniais klokite į indą, kuriame kepsite lazaniją. Sluoksniuokite taip: tešla, rikota, špinatai, brokoliai, mocarela, grietinėlės padažas, vėl tešla, rikota, lašiša, mocarela, padažas. Tada vėl tešla, rikota, špinatai, brokoliai, mocarela, padažas, tešla.

Viršų pabarstykite tarkuotu „Džiugo“ sūriu, apliekite padažu. Kepkite 190 °C laipsnių orkaitėje apie 30 min. Išjungę orkaitę dar leiskite lazanija 10 min. pastovėti.

MV vyno ekspertai rekomenduoja: „Hans Greyl Sauvignon blanc“

Naujosios Zelandijos sausas vynas puikiai atspindi išraiškingą Marlborough regiono stilių. Žolelių, prinokusių guava ir pasiflorų vaisių aromatai sukuria puikų balansą.Dera su žuvies, ant grotelių keptos vištienos, daržovių, bei makaronų patiekalais.

Antroji pagal patikimą ... Ne visai tai buvo lazanija.... Buvo lazanijos suktinukai. Dieve, kaip tai buvo gerai. Jei gaminsit, tai būtinai ir tą padažą pasigaminkit, nes jis žiauriai geras. Ir labai tiko prie suktinukų. Man patiko, nes tai nebuvo tradicinė lazanija, o jos interpretacija. Ir šiaip aš blaškiausi tarp šitų suktinukų ir nugalėtojos lazanijos.

Lazanijos suktinukai su daržovėmis, ricotta varške ir moliūgų bešamelio padažu

Reda Vilūnienė

Suktinukams: 8 lazanijos lakštai, 1 baklažanas, 1 cukinija, kelių šaukštų alyvuogių aliejaus,

druskos, ½ stiklinės smulkiai tarkuoto Parmigiano Reggiano sūrio, ½ stiklinės tarkuoto mocarelos sūrio, ¾ stiklinės rikotos sūrio (~180-200 g), ½ stiklinės maltų džiūvėsėlių, 1 stiklinės arba 2 mažų kiaušinių.

Moliūgų bešamelio padažui: 1 stiklinė + 1 šaukštas pieno, 2 šaukštai sviesto, 2 šaukštai miltų, ½ puodelio moliūgų tyrės, žiupsnelis muskato riešuto.

Taip pat reikės: aliuminio folijos, drėgno rankšluostėlio.

Įkaitinkite orkaitę iki 220 °C temperatūros. Daržoves supjaustykite nedideliais kubeliais, paskleiskite jas didelėje skardoje išklotoje aliuminio folija, apšlakstykite aliejumi, pabarstykite druska ir pamaišykite. Pašaukite į orkaitę ir kepkite apie 15-20 min. (po 10 min. pamaišykite).

Kol kepa daržovės šiek tiek pasūdytame vandenyje apvirkite lakštus (kelias minutes). Nusausinkite, uždenkite drėgnu rankšluostėliu ir atidėkite į šalį.

Paniravimui paruoškite du dubenėlius: į vieną įmuškite kiaušinius, įpilkite šaukštą pieno ir lengvai paplakite. Kitame sumaišykite džiūvėsėlius su ¼ stiklinės Parmigiano Reggiano sūrio.

Sumaišykite likusį Parmigiano Reggiano sūrį, rikotą ir mocarelos sūrį. Į sūrių mišinį sukrėskite pravėsusias skrudintas daržoves.

Imkite po vieną apvirtą lakštą, aptepkite jį įdaru (maždaug po 1-2 šaukštus), standžiai susukite suktinukus, vynioti pradėkite nuo trumposios kraštinės. Suktinukus iš visų pusių aptepkite kiaušinių plakiniu, apvoliokite džiūvėsėlių-sūrio mišinyje ir sudėkite į aliuminio folija ar kepimo popieriumi išklotą skardą. Kepkite apie 20 min., kol gražiai parus.

Moliūgų bešamelio padažui keptuvėje ištirpinkite sviestą, tada suberkite miltus ir maišydami pakepinkite porą minučių. Kaitindami ant nedidelės kaitros, po truputį supilkite pieną. Nuolat maišykite šluotele. Kai užvirs, sukrėskite moliūgų tyrę, išmaišykite ir dar keletą minučių pakaitinkite. Pagardinkite druska ir muskato riešutu. Patiekite su šiltais suktinukais.

MV vyno ekspertai rekomenduoja: „Beso de Vino Garnacha Rosado Cariñena D.O.“

Ispaniškas sausas ryškios rausvos spalvos su violetiniu atspalviu. Braškių uogienės bei juodųjų serbentų aromato, labai gaivaus skonio, vidutinio stoto vynas. Poskonyje jaučiamas puikus balansas tarp mineralų bei prieskonių užuominų. Galima patiekti vieną kaip aperityvą, puikiai tinka su daržovių užkandžiais, šviežiu sūriu. Patiekimas atšaldytas iki 8-10 C.

Na, ir galiausiai Viktorijos saldžioji lazanija su varške ir morkomis. Panaši į varškės apkepą, švelnaus skonio ir saikingai saldi. Tikrai labai gardi. Ir objektyviai, ir subjektyviai džiaugiuosi, kad orkaitę laimėjo Viktorija. O ten tai kažkokiai moteriškei zvimbusiai, kad lazanija gali būti tik iš mėsos, kad tai nebuvo lazanija etc, palinkėsiu praplėsti savo akiratį... švelniai tariant.

Saldi lazanija su varške

Viktorija Andrikonienė

360 g varškės, 150 g morkų, 3 kiaušiniai, 70 g sviesto, 3 šaukštai cukraus, 4 šaukštai manų kruopų, 1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių, sauja džiovintų spanguolių, migdolų drožlių, 3 lazanijos lakštai, džiūvėsėlių ir sviesto formai patepti.

Kiaušinius išplakite su cukrumi. Sudėkite pertrintą per sietelį varškę. Supilkite išlydytą sviestą ir viską gerai išmaišykite. Morkas sutarkuokite smulkia trintuve. Įmaišykite jas į varškės masę. Suberkite manus ir kepimo miltelius, gerai išmaišykite. Įmaišykite džiovintas spanguoles.

Kepimo formą (vieno lazanijos lakšto dydžio) ištepkite sviestu ir apibarstykite džiūvėsėliais. Ant dugno dėkite lazanijos lakštą, sukrėskite trečdalį varškės masės. Kartokite, kol pasibaigs produktai. Apibarstykite migdolų drožlėmis.

Kepkite 180 °C laipsnių orkaitėje apie 1 val.

MV vyno ekspertai rekomenduoja: „J.P.Chenet White Sweet VdP des Côtes du Tarn“.

Prancūziškas saldus skaidrios gelsvos spalvos, žalsvo atspalvio vynas, pasižymintis švelniais tropinių vaisių ir baltų žiedlapių aromatu. Idealiai tinka su vaisių salotomis. Galima ragauti vieną, tiesiog kaip aperityvą. Rekomenduojama patiekti atšaldytą iki 10 ºC.

Varškės pyragas su abrikosų džemu ir rozmarinais

2011-12-06T09:15:00.001+02:00

Jungiuosi prie 2012 metų knygų iššūkio. Ilgai stovėjau prieš savo knygų sieną. Traukiau, dėliojau, kišau atgal geresniems laikams, kitos buvo nurašytos kaip niekaip neįveikiamos. Su "Rožės vardu" pasidaviau galutinai. Neįveiksiu aš tos knygos net iš dešimto karto. Apskritai nežinau, ar baigsiu tą 12 in 12 iššūkį. Na, bet pabandyti verta. Taigi mano sąrašas 2012 metams būtų toks:

Karen Blixen Iš Afrikos, 1998, Tyto alba - visi ją labai giria, bet aš niekaip neprisiruošiu jos perskaityt.

G. G. Marquez Patriarcho ruduo, 2006, Alma littera - guli ta knyga nuo kažkurios ten knygų mugės.

Terry Pratchett Witches Abroad, 1991 - fantasy genijus, sukūręs discworld'ą. Ne visos jo knygos yra vienodai geros ir įdomios, bet turiu savo mylimus herojus. Tai knygas perku tik apie mylimukus.

Ian Jeffrey Fotografija. Trumpa istorija, 1999, R. Paknio leidykla - fotografijos meno istorija. Senokai jau dulka lentynoje. Tikiuosi, kad nebus labai nuobodi.

Peter Hoeg, Panelės Smilos sniego jausmas, 1999, Tyto alba - Julia Ormond ir daug sniego. Taip, mačiau filmą, bet noriu perskaityti ir knygą.

Giovanni Boccaccio Dekameronas, 2006, Tyto alba - išleidau visą dovanų čekį "ant jos", bet taip ir neprisiliečiau.

Žorž Sand, Indiana, 1963, Valstybinė grožinės literatūros leidykla - klasika, ką čia jau bepridursi.

J. Semionovas Septyniolika balandžio akimirkų, 1984, Mintis - visi cituoja Štirlicą, kuria anekdotus, o aš anei filmo mačius, anei knygos skaičius. Tik klapsiu akimis.

Pedro Almodovar Pati Difuza ir kiti tekstai, 2006, Alma littera - pirkau knygų mugėj. Tipo buvo kažkoks geras deal'as - trys knygos už 45 Lt, jei neklystu. Gerai pagalvojus tas deal'as gal ne toks jau ir geras buvo. Na, bet knygų mugėj sveikas protas lieka už durų. Vienas mylimiausių režisierių, bet kaip rašytojas man nežinomas.

Mr. Fluxus. Kolektyvinis Jurgio Mačiūno portretas, 2009, Baltos lankos - gal paaiškės, už ką Zuokas sumokėjo tuos penkis melejonus dolerių.

M. Lermontovas Mūsų laikų herojus, 1963, Valstybinė grožinės literatūros leidykla - labai stipriai abejoju dėl šitos knygos. Bet jos gavimo momentu mane užtikrino, kad tai gera knyga. Na, žiūrėsim.

Luisas Kerolis Alisa stebuklų šalyje, 1991, Vyturys - na, ką... taip, aš dar jos neskaičiau. Ir galiu pasakyt kodėl. Tas tarybinis multikas buvo vienas baisiausių multikų ever. Po "Ežiuko rūke", aišku. Tai man kažkaip iki šiol ir nekilo noras skaityti knygą.

Na, ir dvi alternatyvos, jei kuri nors knyga pasirodys neįveikiama arba neįtikėtinai nuobodi:

Isabel Allende Eva Luna, 2006, Alma littera - na, man patinka ta Isabelė.

Terry Pratchett The Last Continent, 1999 - bus maloni alternatyva. Priežastys minėtos aukščiau.

Na, su pirmuoju kitų metų iššūkiu prisidaviau, tai galima eit link recepto:

Šitas varškės pyragas žavi savo paprastumu. Nei per saldus, nei per prėskas. Pats tas. Ne veltui Eglė su Violeta aikščiojo dėl jo. Obuolienės tai aš neturėjau, bet ją pakeičiau abrikosų džemu su rozmarinais. Kadangi džemas buvo su abrikosų gabaliukais, tai viską susmulkinau smulkintuvu iki vientisos masės. Tik gaila, kad mažokai jo turėjau. Realiai reikėtų šiek tiek daugiau. Puikiausiai galima būtų naudoti ir bet kokį kitą džemą ar tai uogienę. Man atrodo, kad labiau tiktų išraiškingesni, rūgštesni vaisiai - rabarbarai, slyvos, bruknės. Turėtų būti skanu su apelsinų cukatais.

Dar vienas dalykas. Tai tas šaukštas krakmolo arba miltų, kuris yra nurodytas pas merginas. Aš jo nedėjau. Man varškės masė išėjo pakankamai tiršta. Tikriausiai čia nuo varškės šlapumo priklausom. Jei jau matote, kad labai skysta, tai įdėkit tą 1 v. š. krakmolo ar miltų.

Tešlai:
200 g sviesto
350 g miltų
30 g cukraus
žiupsnelis cinamono

Įdarui:
3 kiaušiniai
150 g cukraus
500 g varškės
250 ml džemo

Kiaušinius išplakame su cukrumi iki balkšvos masės. Sudedame varškę ir gerai išmaišome.
Paruošiame tešlą - pirštais sutriname kambario temperatūros sviestą kartu su miltais, cukrumi ir cinamonu. Turime gauti kažką panašaus į maltus džiūvėsėlius. Sviesto gabalėlių neturi likti.
Paruoštą tešlą suberiame į kepimo indą. Gerą saują paliekame pyrago apibarstymui. Su ranka lengvai spausdami suformuojame pyrago pagrindą.
Ant pagrindo supilame varškės masę. Ir ant viršaus supilame džemą ir tolygiai paskirstome per visą pyrago paviršių. Užberiame likusius trupinius.
Kepame apie 60 minučių 180 laipsnių temperatūroje, arba kol iškepa.

Skanaus!

Figų ir riešutų vyniotinis

2011-11-28T10:42:00.000+02:00

Norim to ar nenorim, bet jos ateina. Kalėdos. Ir metų pabaiga ateina. Vėl. Per greitai laikas bėga, ar ne? Vėl dairomės dailios darbo knygos, užsirašom tikslus, kuriuos jau sausio 10 d. pamirštam, pasižadam daryti tą ir aną, nebevalgyti po 18 val., daugiau rūpintis savimi, pradėti sportuoti, numesti 2 nereikalingus kilogramus. Kaip ir kiekvienais metais. Nieko naujo. Tačiau tokiu metų laiku visada vyksta kas nors gražaus - mugės, kalėdiniai mainai etc.:

Pirma. Kokonas organizuoja kalėdinę mugę. Jau treti metai iš eilės. Veiksmas vyks 2011 m. gruodžio 3 d. nuo 10 val. iki 16 val., "Menų spaustuvėje", Šiltadaržio g. 6, Vilnius (Oi, tik berašydama suvokiau, kad čia jau šis šeštadienis).

Antra. Vyks mainai. Netgi dveji. Viktorija iš "Receptų medžio" siūlo keisti dovanomis. Visa info čia. Ir tinklaraštis "Idėjų miškas" taip kviečia prisijungti prie mainų. Visa info čia. Esu dalyvavusi nuotraukų mainuose. Kelis metus buvo visai smagu gauti ir dovanoti. Bet kadangi jaučiuosi esanti šiek tiek Grinčas, tai nebedalyvauju niekur.

Trečia. Tinklaraštis "Aš skaitau" skelbia "2012 metų knygų iššūkį". Na, gerai mano tinklaraštis kulinarinis, bet knygas tai skaitau. Ir turiu krūvą knygų, kurių skaitymą vis nukeliu dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Vakar galvojau, kad tikrai jungsiuos, bet šiandien ryte entuziazmas priblėso. Dar pagalvosiu. Visa info čia. O galima būtų pasidaryti ir tokį kulinarinį 2012 metų iššūkį. Yra daug dalykų, kuriuos aš noriu išbandyt, bet vis atidedu. Bet vėl gi... yra tikimybė, kad po sausio 10 d. jau bus pamiršta.

-------

Na, ir pagaliau priėjom prie recepto. Figų ir riešutų vyniotinis. Ar tai dešra, nors dešra kažkaip nelabai skamba. Vyniotinis ir ne ką geriau. Tai va, tas visas figų ir riešutų reikalas pat vienas gal ir nelabai įspūdingo skonio, bet su šviežiu ožkos sūriu (arba kokiu kitokiu. Kol kas bandžiau tik su ožkos) ir sausainiu atsiskleidžia visu gražumu. Man labai patiko.

Laikyti vėsioje vietoje iki poros mėnesių. Gražiai supakavus gali būti visai tinkama dovana švenčių proga sūrių mėgėjams.

Reikės:
50 g kepintų migdolų
250 g džiovintų figų (naudokite kuo minkštesnes figas)
50 g džiovintų abrikosų
50 g graikinių riešutų (nedėjau, nes paskutinę akimirką susigriebiau, kad jų neturiu)
1 a. š. brendžio
1 a. š. medaus
žiupsnis maltų gvazdikėlių

Smulkintuvu susmulkiname migdolus.
Figas supjaustome gabaliukais. Sudedame į smulkintuvą. Įpilame šlakelį (Na, koks 1-2 v.š.) verdančio vandens. Tai padės sumalti figas iki vientisos masės.
Peiliu susmulkiname persikus.
Dubenyje gerai permaišome abiejų rūšių riešutus, figų masę, abrikosus, brendį, medų ir gvazdikėlius.
Gautą masę sudedame ant kepimo popieriaus. Rankomis suformuojame dešrą ir susukame į popierių, užrišame galus. Laikome savaitę vėsioje, sausoje vietoje.
Ai, dar... Tikėjausi, kad vyniotinis bus kietesnis. Išėjo toks ganėtinai minkštas.

Su pakeitimais iš BBC Good Food, gruodis, 2010.

Porų sriuba su rūkyta lašiša

2011-11-23T08:55:00.000+02:00

Galvojau, kad porų sriuba su bulvėm jau yra gerai. Galvojau, kad įdėjus šoninės yra dar geriau. Galvojau, kad pieną pakeitus grietinėle jau yra netoli tobulumo. Ir vis tik su rūkyta lašiša yra geriausia. Viena paprasčiausių, bet tikrai viena geriausių sriubų.

2 porcijoms reikės (kiekiai orientaciniai):
gabaliukas sviesto kepimui
1 poras
2-3 bulvės
400-500 ml vištienos sultinio
50-100 ml grietinėlės (liesesnės)
50 g rūkytos lašišos
žiupsnis baltųjų pipirų

Geriausia imti tokį puodą, kuriame galima ir kepti. Porą supjaustome gabaliukais ir pakepiname svieste, kol suminkštėja.
Sudedame supjaustytas bulves. Supilame sultinį. Verdame apie 15-20 minučių. Arba kol išverda bulvės.
Supilame grietinėlę. Palaukiame, kol užvirs ir išjungiame. Dabar galimi du variantai - patiekti taip, kaip yra, arba sriubą sutrinti blenderiu.
Sudedame lašišą, supjaustytą gabaliukais. Išmaišome. Pagardiname baltaisiais pipirais.

Skanaus!

Šaltinis BBC Good Food, 2010 gruodis.

Na, dar šiek tiek rudens. Tokio, koks man patinka labiausiai.

RiverSide. Rudens/žiemos meniu

2011-11-21T13:04:00.000+02:00

Praeitą penktadienį Eglę iš Žaidimų aikštelės ir mane antrą kartą šiemet RiverSide pakvietė paragauti jų naujojo rudens/žiemos meniu. Meniu labai rudeninis ir žvėriškas, t.y. valgiaraštyje atsirado nemažai žvėrienos, o desertai tokie labai jau cozy - karamelė, šokoladas ir riešutai.

Iš karto pasakau, kadangi tai buvo toks kaip ir tasting meniu, tai mūsų porcijos buvo sumažintos per pusę, nes jei būtumėm valgiusios po pilną porciją, tai greičiausiai ties sriuba ir būtumėm baigusios savo pietus. Realiai porcijos yra dvigubai didesnės.

Taigi, ką siūlo RiverSide šiam šaltajam metų periodui:

Užkandžiams ragavome minkštutėlį briedienos karpačo su vyšniniais pomidorais, kinkanais, rukola, kaparėliais, balzamiko padažu ir parmezanu. Prisipažinsiu, kad karpačo iki šiol nebuvau ragavusi. Ir jis buvo mano must try sąraše. Labai patiko.

Toliau ragavome sriubą, kuri tiesiog kvepia rudeniu - trinta, kreminė ir labai švelnaus skonio voveraičių sriuba su rūkyto oto gabaliukais. Mmm... pabandykit į tokią ar panašią švelnią sriubą namie įdėt kokios nors rūkytos žuvies. Įsitikinsit patys, koks tai yra puikus akcentas (Kaip tik šią savaitę įdėsiu šiuo metu mano mėgiamiausią sriubą su rūkyta lašiša). Ir prie sriubos buvo patiektas springrolls'as su moliūgu - traški išorė, minkštas ir švelnus vidus. Spėju, kad jis gali būti padarytas iš lietinių tešlos ir moliūgų košės, nors gal ir klystu. Kaip ten bebūtų, jis yra žiauriai geras ir skanus. Ir prie sriubos be galo tiko.

Pagrindinis patiekalas buvo stirnienos kepsneliai su daržovėmis. Ir labai gardžiu, sodraus skonio kadagio uogų padažu. Ou mai.... Neišpasakytas kepsnelių minkštumas. Kažkada labai, labai seniai turėjau po šmotą stirnienos ir šernienos. Ir iki šiol puikiai atsimenu tą guminę ir nesukramtomą žvėrieną, nors marinavom kelias paras. O čia tiesiog viskas ištirpo burnoj.

Na, ir mūsų ilgus ir smagius pietus vainikavo puikus desertas su karamele, lazdyno riešutais ir vaisiais.

Darbe žadėjau, kad grįšiu apie 13 val.... hmm.... parsiradau tik apie 14 val. Gerai, kad nieko nebuvo, tyliai įsliūkinau ir apsimečiau, kad sėdžiu savo darbo vietoje jau nuo 13 val. Bet pasidalinau virtuvės šefo dovanotais keksiukais, kurie nuo mano darbo stalo greit išnyko.

Varškės keksas su kriaušėmis

2011-11-14T11:15:00.000+02:00

Minkštas ir šlapias keksas. Cukraus dėjau mažiau nei originale. O tešla pasirodė kiek per tiršta. Tai papildomai įpyliau šiek tiek pieno, nors gal ir nebuvo būtina.

Ką tik iškepęs su pienu jis dieviškas, o ryte su kava ... mmm... ir labai gerai.

Reikės:

115 g sviesto
200 g cukraus
200 g "naminės" varškės 9 proc.
1 a. š. vanilinio cukraus
3 kiaušiniai
225 g miltų
0,5 a. š. kepimo miltelių
2 didesnės kriaušės
cukraus pudros apibarstymui

Sviestą išsukame su cukrumi iki purios masės.
Įmaišome varškę ir išplakame su blenderiu. Jei liks varškės gabaliukų, nieko tokio.
Suberiame vanilę ir išmaišome.
Po vieną įmušame kiaušinius ir gerai išmaišome.
Atskirame dubenyje persijojame miltus su kepimo milteliais. Suberiame į tešlą ir išmaišome.
Nulupame vieną kriaušę, supjaustome kubeliais ir įmaišome į tešlą. Kitą kriaušę supjaustome skiltelėmis.
Kepimo formą išklojame kepimo popieriumi arba ištepame riebalais ir pabarstome miltais. Supilame tešlą ir susmaigstome kekso paviršių kriaušės skiltelėmis.
Kepame 170 laipsnių temperatūroje 50-60 min. Priklausomai nuo Jūsų orkaitės. Patikriname su mediniu pagaliuku.
Iškepusį apibarstome cukraus pudra.

Su pakeitimais iš ginger-blonde.

Knygos "Skonio žinynas" pristatymas

2011-11-09T11:19:00.004+02:00

Pernai berods prieš Kalėdas su Egle ir Violeta ragavom vyną Eglės namuose. Ir tada Eglė prasitarė, kad gavo versti vieną tokią knygą "Flavour Thesaurus", parašytą Niki Segnit. Jin ten tiek aistringai apie ją prišnekėjo, kad aš nusprendžiau nelaukti, kol ji bus išleista lietuviškai ir parsisiųsti. Na, ir vakar pagaliau Vagos leidykla pristatė Eglės verstą knygą "Skonio žinynas".

Apie knygą
Kadangi aš ją turiu ir nuolatos vis perverčiu (Knyga ne iš tų, kurią tiesiog skaitytum nuo pirmo iki paskutinio puslapio) tai galiu objektyviai pasakyti, kad ši knyga be jokių abejonių yra vienas geriausių mano pirkinių. Tai nėra tiesiog receptų knyga. Tai knyga apie meną sujungti produktus taip, kad jie derėtų tarpusavyje. Knygoje pateikta 980 derinių. Tarp derinių aprašymų rasite ir apie 200 receptų, kurie tikrai nėra sudėtingi.

Trumpai apie patį knygos principą. Pirmiausia autorė susirašė 99 skirtingo skonio produktus. Juos sugrupavo pagal skonius:

Pavyzdžiui, skyriuje apie anyžius rašoma apie anyžių sėklas, pankolius, peletrūnus, saldymedį ir anyžių gėrimą. Nėra reikalo atskirti rūkytą kiaulienos šoninę ir kumpį arba briuselinius ir paprastuosius kopūstus. Gal tai nėra nuoseklu, bet kai man kyla klausimas kaip daryti geriau: netvarkingai ar nuobodžiai, tai renkuosi netvarką.

O tuomet skonius surūšiavo į kategorijas:

Vienos kategorijos skoniai turi bendrų savybių ir tai galima apibūdinti tam tikru būdvardžiu. Savo ruožtu kiekviena kategorija taip pat siejasi su greta esančia ir taip susidaro savotiškas aromatų ir skonių ratas. Paimkime citrusų šeimą – apelsinus, citrinas, kardamoną. Jiems būdingas savitas citrusinis skonis. Tačiau kardamonas turi ir rozmarinų, kitos šeimos atstovo, skonio. Taip vienas skonis veda prie kito ir, pradėję citrina, galime baigti mėlynuoju sūriu.

Ir galiausiai ėmėsi paties įdomiausio dalyko - derinimo:

Vėliau ėmiausi derinių. Akivaizdu, jog patiekalai dažnai turi daugiau nei du pagrindinius ingredientus, tačiau juos nutariau poruoti. Netgi apsistojusi ties 99 skoniais ir nusprendusi rašyti apie skonių trijules, būčiau turėjusi sudaryti 156 849 galimas kombinacijas! 4 851 derinys man pasirodė prieinamesnis knygai, kurią dar įmanoma parašyti ir būtų malonu skaityti. Kitas kriterijus – aiškumas. Suvokti dviejų skonių suderinamumą yra kur kas lengviau nei įsivaizduoti trijų ar keturių sąveiką. Daug kur knygoje skonių derinį aptariu kartu su patiekalo aprašu, pavyzdžiui, rašau apie petražoles ir mėtas tabbouleh salotose, tačiau dėmesys visada skirtas pagrindinei skonių porai.

Ištraukos panaudos iš "Skonio žinyno", kurį galite pavartyti ir online.

Pirkti, jei norite nustebinti draugus ir artimuosius netikėtais deriniais, norite suprasti skonius, išmokti naujų dalykų, jei iš knygos norite gauti daugiau nei tiesiog receptų. Šiaip tai yra must have knyga. Kaip vakar A. Ivanauskas sakė - kulinarijos maldaknygė. Tai pasakyta nė kiek neperdedant.

Nepirkti - nesugalvoju priežasties. Na, nebent esate visiškai abejingas virtuvei, o ten praleistas laikas jums lygus veltui iššvaistytam laikui.

Apie pristatymą

Knygos pristatymui geresnės vietos nei Virtuvės mitų griovėjų loftas nebuvo galima sugalvoti. Jau seniai ten norėjau papult. Ir šiaip pats pristatymas tikrai buvo vertas knygos - elegantiškas, prabangus, nustebinęs užkandžiais - "čiupačiupsas" iš cinamoninio pomidorų džemo su čiobreliais, žiedinių kopūstų kremas su šukutėmis, trumų aliejumi ir alyvuogių dribsniais buvo wow. Ypač pastarasis. Nors dėl jo visų nuomonės itin išsiskyrė. Mindaugas su Beata pasakė griežtą ne, o mes su Renata - griežtą taip.

Ragavome natūralaus Sancerre vyno, kuris yra vienas iš žymiausių Prancūzijos baltųjų vynų. Ir šitas prancūziškas vynas turi lietuviškus pavadinimus - Akmeninė, Auksinė, Skeveldra ir Raudonas! Vynai taip buvo pavadinti atsižvelgiant į dirvožemį ir jo sudėtį. O pavadinimus išvertė vyndario žmona lietuvė, kuri ten buvo ir juos mums pristatė. Ir ir dar... šitų vynų galima paragauti ir geriausiame pasaulio restorane "Noma". O tai va.

Moliūgai su makaronais

2011-10-28T18:44:00.000+03:00

Kas gali būti geriau už moliūgus šiuo metų laiku? Tik dar daugiau moliūgų. Galbūt kam nors pravers mano nužiūrėti receptai. Ir pasigaminsit, ar tai kvapią sriubą, ar kokį desertą.

Sriubos
Kulinarių opusų Moliūgų, lęšių ir vištienos sriuba.
Beatos aštri moliūgo sriuba su krevetėmis, rodyta praeitą savaitę per TV.
Eglės kreminė moliūgų ir kokosų sriuba. Gaminau šią savaitę. Moliūgas, kokosų pienas... Puikuma.
Dangiškų migdolų čiobreliais kvepia nti moliūgo sriuba su saldžiu medaus, garstyčių ir jogurto pabučiavimu. Skamba kažkaip romantiškai.
Closet Cooking keptų moliūgų ir šalavijo sriuba.
Heston Blumenthal moliūgų sriuba. Šitą tai labai noriu išbandyt.

Antrieji patiekalai
Dangiškų migdolų Moliūgų ir varškės apkepas su abrikosais, razinomis ir graikiškai riešutais.
Closet Cooking moliūgų gnocchi sviesto ir šalavijų padaže. Turėtų būti skanu.
Septynių virtienių moliūgo - bulvių gabaliukai su kumpiu.
What's for lunch honey avinžirnių moliūgų tadžinas.
BBC food kepti moliūgai.
James Martin siūloma moliūgų pasta su rozmarinu.
Yotam Ottolenghi keptas moliūgas su grybais. Šitas receptas itin traukia. Ir dar vienas jo keptų moliūgų receptas.
Spicecoat moliūgų rizotas. Aš darau šiek tiek kitaip. Vietoj moliūgų tyrės naudoju supjaustytus moliūgo gabaliukus. Iš prieskonių naudoju šiek tiek čili ir šalaviją.

Desertai
Kepyklos Nr. 5 moliūgų sūrio pyragas.
Sonatinos Moliūgų vafliai. Kai turėsiu vaflinę, būtinai bandysiu.
Citrinos ir bulvės karamelizuotų moliūgų ir migdolų pyragas.
Šaldytas jogurtas su moliūgu. Paragaut norėčiau, bet gamint ne.
Deivido moliūgų ledai.
Closet Cooking moliūgų pyragas.
Lorraine Paskale moliūgų ir rozmarino muffin'ai.
Dar vienas moliūgų pyragas.
Braškių su pipirais moliūgų pyragas su riešutais.
Na, ir kaip gi be moliūgų blynų.

Įvairūs
101cookbooks keptos moliūgų sėklos su prieskoniais.
Citrinos žievelės moliūgų granola. Skamba netikėtai ir įdomiai. Atrodo skaniai.
Villa Alps moliūgų padažas/užtepas.
Moliūgų sviestas
Prabangus ir elegantiškas Heston'o Blumethal'o Pumpkin starter for Heston's fairytale feast (video).

O pabaigai dar vienas receptas su moliūgais. Nužiūrėtas iš Rasa Malaysia blog'o.

2 porcijoms reikės:
100 g makaronų
1 v. š. aliejaus
2 česnako skiltelės, smulkiai sukapotos
100 g maltos jautienos (arba kiaulienos)
200-250 g moliūgo, supjaustyto gabaliukais
120 ml vandens
1 v. š. sojos
1 v. š. saldžiosios sojos*
3 žiupsniai baltųjų pipirų

1. Išverdame makaronus pagal instrukciją.
2. Keptuvėje įkaitiname aliejų, sudedame česnaką ir kepame tol, kol pradeda skleisti savo aromatą.
3. Sudedame maltą jautieną. Pamaišydami kepame kelias minutes.
4. Sudedame moliūgus. Išmaišome. Ir trumpai apkepame.
5. Supilame vandenį, soją, saldžiąją soją, baltuosius pipirus ir viską išmaišome. Kepame tol, kol beveik išgaruoja visas vanduo. Jei trūksta sojos, įdėkite dar vieną šaukštą.
6. Suberiame išvirusius makaronus, išmaišome ir leidžiame patiekalui "pailsėti" kelias minutes.

* Pirmą kartą vietoj saldžiosios sojos naudojau austrių padažą. Man buvo skaniau nei su saldžiąja soja.

Skanaus!

Vapiano pastos vakaras

2011-10-25T19:56:00.001+03:00

Praeitą savaitę gavau pakvietimą į Vapiano pastos vakarą, kuriame buvo žadama, kad bus atskleistos itališkos pastos gaminimo paslaptys. O taip pat ir mums bus leista pačioms pasigaminti pastos. Šiek tiek apmaudu, kad kažkaip nelabai gausiai ten susirinkom - Braškės su pipirais, GP magija ir Pink City... Bet gerai pagalvojus, man tai netgi labiau patiko. Mažiau klegesio, jaukesnė aplinka ir pabendraut gali su visais.

Apie Vapiano buvau girdėjus, kad jų kainos neva tai didelės ir aptarnavimo sistema kitokia nei mums įprasta, t.y. atėjus kiekvienas gauna magnetinę kortelę, kurią pateikia užsisakydamas kavą, picą ar makaronus, o išeidamas kortelę tiesiog paduodą kasininkei ir susimoka. Mes vakar nusprendėm, kad koncepcija visai gera, nes padavėja tau nelipa ant galvos su savo pasiūlymais "gal dar ko nors", gali sėdėt kiek nori, o jei ko nors pritrūksti, atsikeli, nueini ir pasiimi. O šiaip ten buvau tik vieną kartą ir gėriau latte, kuri reik pripažint buvo labai gera. Bet maisto nebuvau ragavusi ir jokių išankstinių nuostatų neturėjau. Ir dar buvau skaičiusi Rokiškio itin palankų atsiliepimą apie Vapiano.

Vilniuje restoranas atsidarė pernai rudenį ir priklauso pasauliniam tinklui, kurio įkūrėjas yra vokietis Kent Hanhne, kažkada dirbęs... nepatikėsit... McDonalds'e. Ir vat žmogus įrodė, kad greitai paruošiamas maistas gali būti skanus ir šviežias. Šiuo metu visame pasaulyje yra 83 Vapiano restoranai, kurie siūlo greitai ir šviežiai paruoštų italų virtuvės patiekalų.

Vakaras prasidėjo nuo trumpos ekskursijos. Vapiano berods yra pirmieji, kurių virtuvė yra atvira, t.y. gali matyti kas ką ir kaip gamina. Mums atėjus kaip tik iš orkaitės ištraukė du cheesecake'us. Po to perėjom prie picų skyriaus. Picos yra gaminamos tik šviežios, padas daromas taip pat tik rankomis, t.y. neleidžiamas per mašiną, naudojama tikra itališka mocarela, tikras parmezano sūris, o ne pakaitalas. Toliau buvo salotų baras. Šitą dalį praleidžiam, nes kažkaip sugebėjau praklausyt.... Na, ir pati įdomiausia dalis - makaronų gaminimo skyrius. Visi makaronai yra gaminami vietoje, todėl jie visada yra švieži. Aišku, mums makaronų recepto neišdavė, kas yra natūralu ir suprantama, bet pasakė, kad makaronai yra gaminami tik iš semolinos ir vandens. Daugiau nieko. Jokių kiaušinių ar aliejaus. Tik kažkoks vandens ir semolinos santykis. Makaronų galima nusipirkti ir ten vietoje. 180 g kainuoja 3,50 Lt, jei gerai atsimenu. Mano galva, tai yra visai normali kaina už tokį produktą. Rūšių ten jie turi daug - spaghetti, tagliatelle, ravioli, fusilli ir t.t.

Galiausiai mums pačioms leido pasigaminti Vapiano pastas. Pirmiausia parodė, kaip ką daryt, o po to jau leido pasireikšt. Žodžiu, ten viskas taip įdomiai. Makaronai yra gaminami wok'uose, nes jie labai greitai įkaista ir gerai paskirsto šilumą. Kiekvienas virėjas turi po dvi tokias keptuves ir laikui bėgant, t.y. įgaudamas vis daugiau patirties, vienu metu gali gaminti dvi skirtingas pastas! Viena porcija yra pagaminama per kelias minutes. Po stalu yra sukrautos kelios stirtos wok'ų. Taigi iš po stalo traukiam wok'ą, imam norimus makaronus, suberiam į specialiai tam skirtą sietelį, paspaudžiam mygtuką, mūsų makaronai nusileidžia į vandenį. Ir pamirštam apie juos. O mes imamės padažo gamybos. Aliejus, svogūnai, mėsa, morkos, vyšniniai pomidorai, šviežias bazilikas (Beje, prieskoniai, esantys ant kiekvieno stalo, yra ne tik puošmenos, bet ir naudojami pagal tiesioginę jų paskirtį. Galit drąsiai skabyti baziliko lapelius ir gardinti savo patiekalus)... Viskas paruošta iš anksto, belieka tik kepti. O daryt viską reikia greitai. Neįgudus buvo šiek tiek sunkoka, bet vis tiek smagu. Galiausiai makaronai automatiškai iškyla iš vandens, belieka juos tik suberti į mūsų padažą, išmaišyti, sudėti į lėkštę ir apibarstyti parmezanu. O panaudotas wok'as keliauja prie neplautų indų. Viskas. Galima eit valgyt. Porcija yra milžiniška. Įsivaizduojat 180 g makaronų + padažas? Tai yra daug. Tikrai daug. Aš visos porcijos nesugebėjau įveikt, o makaronus tai jau tikrai mėgstu.

Ir koks gi vakaras be deserto, ar ne? Ragavom panna cotta su trintom braškėm, tiramisu ir cheesecake'ą. Kuris yra skanesnis, tai tikrai negaliu pasakyt, nes jie visi buvo be galo skanūs. Indrė sau iššūkį rado - pasigaminti Vapiano cheesecake'ą. Tikiuos, kad pasidalins receptu, kai atras.

Maistas mane nustebino. Sakau tai ne dėl to, kad čia mus pakvietė ir turėčiau neva tai atsidėkodama parašyti teigiamai. Mintyse perkračiau visus makaronus, kuriuos yra iki šiol tekę valgyt Vilniuje. Minėjau, kad makaronus mėgstu ir juos dažnai užsisakinėju. O ką paprastai atneša? Pervirusius, ištežusius ar pašildytus mikrobanginėj. Ir už tai sumoki 16-20 Lt. Ir čia nėra snobiškumas ar išrankumas. Kaip paprastai tenka skaityti komentaruose po kokio nors restorano ar kavinės apžvalga. Tiesiog žinai, koks tas makaronas turi būti, tai ir tikiesi tokį gauti, o ne kažkokias mikrobangines tiženas. Vakar gavom ne tik šviežius ir skanius makaronus, bet ir dar išvirtus al dente. Kas Lietuvoj apskritai turbūt nelabai įmanoma.

Ir pabaigai šiek tiek informacijos apie pastą, kuria mielai pasidalino Vapiano virtuvės šefas Tomas Pipiras:

Pastos kokybei svarbiausia – receptūra ir manų bei vandens santykis. Nuo tinkamų makaronų sudėtinių dalių priklauso ir galutinis patiekalo skonis. Taigi tiek parduotuvėje pirkta, tiek naminė pasta turėtų būti pagaminta iš tinkamomis proporcijomis sumaišytų kietųjų kviečių miltų bei vandens. Jei makaronai kokybiški, virimo metu neišsiskiria krakmolas.

Jei pasirinkote tinkamos sudėties makaronus, nereikės naudotis „močiutės“ receptais ir į vandenį, kuriame verda pasta, pilti aliejaus ar skalauti makaronus po šaltu vandeniu. Tai netinkami metodai. Kadangi, kaip minėta, verdami geros sudėties makaronai neišskiria krakmolo, jie nesulips.

Taip pat nesulipimui ir pastos skoniui labai svarbus ir tinkamas virimo laikas. Pasūdytame vandenyje makaronai turi turi būti verdami tiek, kiek rekomenduojama, priklausomai nuo formos – juk spagečiai verda trumpiau, kaspinėliai – ilgiau. Svarbiausia prisiminti, kad makaronų ruošimo meno raktažodis – al dente. Itališkai šis kulinarinis terminas reiškia „į dantis“ arba idealų pastos kietumą – išvirusi ji turi būti standi ir jokiais būdais ne per minkšta.

Ruošiant makaronų patiekalus, dėmesį verta atkreipti ir į jų rūšį, kurių suskaičiuojama per 600. Kiekviena jų nevienodai sugeria padažą, o ir skirtinga forma sužadina vis kitus skonio receptorius.

Kadangi žmogus pirmiausiai valgo akimis, verta išnaudoti žaismingas makaronų formas, nes vizualinė jos dermė su padažu kuria bendrą patiekalo kompoziciją. Be to, reikia nepamiršti, kad nors padažas ir vaidina svarbią rolę, pagrindiniu smuiku lėkštėje griežia pasta.

Ruošiant patiekalo akcentą, padažą, kečupą reikėtų pamiršti. Geriausia naudoti savo sultyse konservuotus pomidorus ar jų tyrę. Padažo ruošimo procese, kaitinant keptuvėje, svarbu naudoti ne pirmo, o bent jau antrojo spaudimo alyvuogių aliejų, taip neišsiskiria kancerogeninės medžiagos. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad nusprendę išvirta pastą gardinti tik aliejumi, kuris nebus kaitinamas, tuomet naudokite ypač tyrą pirmojo spaudimo alyvuogių aliejų. Tas pats galioja ir salotoms.

Paklaustas, ar pasta nekenkia dailioms linijoms, kurios ypač aktualios moterims, „Vapiano“ šefas T. Pipiras sako, jog šie nuogąstavimai nepagrįsti ir pasiūlo prisiminti Italijos kino legendos ir grožio etalono, Sofijos Loren, kultinę frazę, esą už savo figūrą, ji turi būti dėkingą spagečiams. Be to, tokį maistą pataria drąsiai valgyti ir medikai-dietologai, o mitybos piramidėje makaronai kartu su duona sudaro jos bazę. Angliavandeniai – geriausias, greitai skylantis energijos šaltinis.

Vis dėlto, jei išskirtinai prižiūrite linijas, „Vapiano“ virtuvės šefas rekomenduoja stiprius padažus, pavyzdžiui, carbonara su grietinėle ir šonine ar bolognese su faršu, keisti lengvesniais – pomidorų ir bazilikų arba pesto, gaminamu iš ypač tyro aliejaus, šviežio baziliko, parmezano ir pinijų (ne indiškų!) riešutų.

Garintų moliūgų laksa

2011-10-23T10:31:00.001+03:00

Radau Kalvarijų turguj labai skanius moliūgus. Lyg tais muskatiniai vadinas. Saldūs, saldūs, geltoni, geltoni. Tų paprastų jau net nebeperku. Toks bernužėlis juos pardavinėja. Vasarą iš jo pirkdavau cukinijas, o dabar moliūgus. Kaip toks ir must pirkinys šiuo moliūgų sezonu.

Prieš gaminant:

Receptas iš Nigel Slater "The Kichen Diaries". Pakoreguotas dėl kai kurių produktų neturėjimo ar pamiršimo nusipirkt. Laksa yra aromatinga, pikantiška ir aštri noodle sriuba. Kadangi noodle'ų nebeturėjau, tai man visai puikiai suėjo ir spagečiai. Dar pagal receptą buvo dedami vyšniniai pomidorai ir verdami apie 10 minučių, bet aš gi nors ir su sąrašu ėjau apsipirkt, bet vis tiek sugebėjau pamiršt.

Reikės (2 porcijos):
200 g moliūgų (čia svoris su odele)
100 g spagečių
čili pipiras
2 česnako skiltelės
pusės citrinos žievelės
nago dydžio imbiero gabaliukas
1 v. š. aliejaus
250 ml sultinio (vištienos arba daržovių)
200 ml kokosų pieno
1 v. š. nam pla žuvies padažo
pusės citrinos sulčių
pusė pundelio kalendrų*

1. Išverdame makaronus al dente. Nukošiame, perpilame šaltu vandeniu ir atidedame į šalį.
2. Moliūgus supjaustome 2 cm storio gabaliukais ir išgariname. Tai trunka apie 15 minučių. Moliūgai turi būti minkšti.
3. Čili, česnako skilteles stambiai supjaustome. Nulupame imbierą. Viską sudedame į smulkintuvą. Taip pat ten keliauja ir citrinos žievelė. Ir viską susmulkiname.
4. Į puodą įpilame aliejaus, sudedame susmulkintus prieskonius. Maišydami kepame tol, kol pradeda sklisti kvapai, t.y. apie minutę dvi.
5. Supilame sultinį ir kokosų pieną. Užviriname. Supilame žuvies padažą ir citrinos sultis. Citrinos sulčių pilkit vis paragaudami. Tuomet sudedame garintus moliūgus. Ir dar paverdame porą minučių.
6. Į dubenėlius sudedame išvirtus spagečius, užpilame viską laksa ir užberiame stambiai sukapotų kalendrų.

* Pundelis tai tas, kur turguj pardavinėja. Jei pirksit parduotuvėj supakuotas, tai galit ir visą sudėt.

Skanaus!

Ottolenghi kosheri

2011-10-08T11:23:00.000+03:00

Praeitą savaitę Nutikimuose nužiūrėjau gerą mintį. Things I saw today vadinasi. Idėją pritaikiau visai savaitei. Visai smagu žiūrėt... man.

-------

Prieš gaminant:

Šis ryžių ir lęšių patiekalas yra itin populiarus Egipte. Gali būti patiekiamas ne tik su aštriu pomidorų padažu, bet ir agurkų, pomidorų ir jogurto salotomis. Sotus ir aštrus, nėra brangus, visai tinkamas sunaudoti kruopų/makaronų likučiams. Man labai patiko. Minusas - lieka daug neplautų indų.

Išeina dvi didelės porcijos. Jei mėgstate karamelizuotus svogūnus, tai galite pjaustyti kelis. Man norėjosi daugiau. Jokiais būdais nesugalvokit nedėti kalendros. Jin ten labai gerą akcentą priduoda.

Reikės:
150 g žalių lęšių
100 g ryžių
20 g sviesto
25 g vermišelių
200 ml vandens ar vištienos sultinio
1/4 a. š. tarkuoto muskato
1 a. š. cinamono
1 a. š. druskos
1/4 a. š. šviežiai maltų pipirų
2 v. š. alyvuogių aliejaus
1 svogūnas, supjaustytas plonomis riekelėmis

Pomidorų padažui:
2 v. š. alyvuogių aliejaus
1 česnako skiltelė, sutraiškyta
1 čili pipiras, sėklos išimtos, smulkiai sukapotas
4 pomidorai, supjaustyti kubeliais (tinka ir iš skardinių)
1 a. š. druskos
saujelė supjaustytos kalendros

1. Pirmiausia pradedame nuo pomidorų padažo: įkaitintoje keptuvėje supilame aliejų, sudedame česnaką ir čili. Pakepiname kelias minutes. Sudedame pomidorus ir suberiame druską. Verdame apie 20 minučių. Nukeliame nuo ugnies, suberiame kalendrą ir išmaišome. Atidedame į šalį.
2. Lęšius nuplauname, suberiame į puodą su vandeniu. Verdame apie 25 minutes, arba kol išverda. Nukošiame ir atidedame į šalį.
3. Ryžius perplauname kelis kartus ir koštuve paliekame nuvarvėti. Storadugniame puode ištirpiname sviestą, suberiame žalius (nevirtus) vermišelius ir juos apkepame vis pamaišydami, kol paruduoja. Tuomet suberiame ryžius, išmaišome, kol ryžiai pasidengia sviestu, supilame vandenį ar sultinį. Sudedame muskatą, cinamoną, druską ir pipirus. Užverdame. Ant vidutinės ugnies verdame apie 12 minučių. Išjungiame ugnį, nukeliame dangtį, uždengiame keliais vienkartiniais rankšluosčiais ir vėl uždengiame dangčiu. Paliekame 5 minutėms. Šis metodas nesulipina ryžių (Patikrinta jau ne kartą).
4. Įkaitintoje keptuvėje įpilame aliejaus, sudedame svogūnus ir kepame juos apie 20 minučių ant vidutinės ugnies, kol svogūnai palieka minkšti ir lengvai karamelizuojasi.
5. Lęšius sumaišome su ryžiais ir didžiąja dalimi svogūnų. Dedame į lėkštę, ant viršaus sudedame likusius svogūnus. Patiekame karštus su pomidorų padažu.

Skanaus!

Iš Ottolenghi knygos "The Cookbook"

Žuvienė su imbieriniu vynu

2011-10-03T20:14:00.001+03:00

Nors aplinkiniai tik akis demonstratyviai varto ir nesupranta... Bet vis tiek yay... Pamažu prasideda sezonas...

--------

Žuvienė su Stone's Original imbieriniu vynu. Man visai patiko. Turi šiek tiek saldumo, bet jį galima sušvelninti citrinos sultimis. Skonis tikrai įdomus, bet ne ta neutralia prasme, kuomet paprastai numykiu negalėdama išspausti nieko teigiamo, o ginčytis nėra noro ir nuotaikos.

Reikės:
2 porcijos

400 ml vandens
300 g baltos žuvies
2 lauro lapai
pipirų pagal skonį
1 a.š. druskos
10 g sviesto
1 poras, supjaustytas riekelėmis
1 svogūnas, supjaustytas kubeliais
1 skiltelė česnako, susmulkinta
3 vidutinės bulvės, supjaustytos kubeliais
2 v.š. citrinos sulčių
120 ml Stone’s Original imbierinio vyno

1. Į puodą supilame vandenį, sudedame žuvį, lauro lapus, suberiame druską ir pipirus. Užviriname. Verdame 10 minučių.
2. Kol žuvis verda, įkaitintoje keptuvėje ištirpiname sviestą ir pakepiname svogūnus, porą ir česnaką.
3. Žuvį išimame iš puodo. Suberiame bulves ir pakepintus svogūnus, porą ir česnaką. Verdame 10 minučių.
4. Šakute sugnaibome žuvį. Ją sudedame į sriubą. Tuomet supilame citrinos sultis ir imbierinį vyną. Paverdame dar 5-10 minučių, kol išgaruoja alkoholis. Paragaujame, ar netrūksta druskos ar citrinos.

Receptas iš stonesgingerwine

Flaugnarde su obuoliais

2011-09-17T09:03:00.001+03:00

- Kur yra Makedonija?

- Kur, kur.... Pusfinaly.

M-1

--------

Jei mėgstat flaną, tai receptas tikrai turėtų patikti. Flaugnarde (dar gali būti flagnarde, flognarde or flougnarde) yra flano tipo prancūziškas desertas su vaisiais. Gali būti gaminamas su obuoliais, kriaušėmis, persikais, slyvomis ir kitais vaisiais. Yra dar ir kitas panašus desertas clafoutis, kuris paprastai yra gaminamas tik su vyšniomis.

Na, man tai labai patiko tas flaugnarde su obuoliais. Šiltas panašus į omletą, purus ir lengvas. Atvėsęs įgauna jau kiek kitokį skonį, o pati pyrago struktūra irgi pasikeičia į tvirtesnę. Man asmeniškai skanesnis yra atšalęs, nors šiltas irgi skanus. Sakyčiau, pusryčiams visai tinkamas variantas. Labai lengvai ir greitai gaminamas. Ir jokių ypatingų produktų nereikia, o rezultatas be galo puikus.

Reikės (kepimo forma 24 cm):
3 kiaušinių
90 g cukraus
70 g miltų
350 ml pieno
2 v. š. aliejaus
2 dideli obuoliai, nulupti ir supjaustyti

1. Mikseriu plakame kiaušinius tol, kol masė padvigubėja.
2. Vis plakant suberiame cukrų, supilame aliejų ir galiausiai suberiame miltus.
3. Pieną pašildome, bet neužverdame. Pienas turi būti karštas. Tuomet labai maža srovele iš lėto pilame pieną ir tuo pačiu vis maišome tešlą.
4. Kepimo formą ištepame sviestu. Supilame tešlą ir sudedame obuolius.
5. Kepame 210 laipsnių temperatūroje 30-40 minučių.
6. Nepanikuokit dėl itin rudo pyrago viršaus. Taip turi būt. Na, aišku, žiūrėkit vis tik, kad nesudegtų.

Kepta garinėje Electrolux orkaitėje.

Nužiūrėta iš čia (su step by step).

Skanaus!

Obuolių pyragas

2011-09-12T12:29:00.001+03:00

... Paskui atėjo bobų vasara. Prie obels privažiavo kokie du sunkvežimiai, pilni bobų... Jos iššoko iš sunkvežimio ir iš visų jėgų pradėjo purtyti obelį.

- Vyrai, laikykitės - bobos puola! - suriko obuolys, vardu Petras, pavarde Vyšniauckas, nes buvo mažas, raudonas ir su kauliuku pilve it kokia vyšnia.

Išgirdusios tokius žodžius, įsiutusios bobos kaipmat nupurtė Petrą nuo šakos ir įsimetė krepšin, kad daugiau visokių nesąmonių nešūkautų...

Vytautas V. Lansbergis "Obuolių pasakos"

Pyragas tai toks keistas, nors originalo nuotraukoj atrodė skaniai. Faktas, kad man išėjo kitoks. Galbūt padariau klaidą didindama kiekius savo formai. O galbūt klaida buvo dėt rikotą vietoj varškės... O dieve.... Daužau galvą į stalą... Tik dabar perrašinėdama receptą pamačiau, kad padariau klaidą. Ir tokią nemenką. Vietoj 2 valgomų šaukštų cukraus įbėriau.... 200 gramų cukraus... O dar vieną antakį pakėlus įtariai galvojau, kad kažkaip to cukraus čia daugokai... Ką čia jau ir bepridursi...

Reikės (forma 24 cm):
130 g sviesto (82 proc) kambario temperatūros
160 g varškės
2 v. š. cukraus
230 g miltų
5-6 obuoliai
4 v. š. cukraus (arba pagal skonį)
1 a. š. cinamono

1. Mikseriu išplakame sviestą, varškę ir cukrų. Rašo, kad tešla turi priminti varškę savo grūdėtumu. Bet man išėjo vientisa masė. Tuomet supilame miltus ir išmaišome. Gauname kažką panašaus į keksinę tešlą, t.y. tokio minkštumo. Galbūt reikėjo įpilt daugiau miltų, bet kažkaip susilaikiau nuo šito. Dubenį uždengiame maistine plėvele ir kišame į šaldytuvą. Ten laikome per naktį.
2. Kitą dieną nulupame ir supjaustome obuolius. Suberiame cukrų ir cinamoną. Viską išmaišome.
3. Tuomet traukiame tešlą iš šaldytuvo. Padaliname daugmaž per pusę. Išklojame formos dugną. Formavau tiesiog pirštais, vis pabarstydama miltais, kad neliptų prie rankų.
4. Kitą dalį tešlos apibarstome miltais ir iškočiojame tarp dviejų kepimo popieriaus lapų.
5. Sudedame obuolius į kepimo formą.
6. Atsargiai nuimame vieną popieriaus lapą ir tešlą uždedame ant formos. Tuomet nuimame ir kitą lapą. Miltuotais pirštais suformuojame pyrago kraštus. Per vidurį peiliu padarome 6 pjūvius.
7. Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 40 minučių, arba kol gražiai paruduoja.

Ottolenghi kepta vištiena su žagreniu ir za'atar'u

2011-09-05T20:08:00.000+03:00

Šį mėnesį sąskaitą už elektrą, jaučiu, džiaugsmo daug neteiks. Toliau bandau Electrolux'o garinę orkaitę EOB98000x. Karšti garai išsaugo produktų faktūrą, sultingumą ir išryškina natūralų skonį, o įprastas kaitinimo režimas leidžia apskrudinti traškią plutelę. Pasak profesionalų, joje idealiai iškepa ne tik daržovės, mėsa ir žuvis, bet ir naminė duona ar desertai.

Kepimo garuose privalumai:

Garai leidžia atskleisti autentišką maisto produktų skonį, išlaikyti jų sultingumą, faktūrą bei maistingąsias medžiagas.
Garų šiluminė galia 6 kartus viršija karšto oro, taigi 100 °C garai prilygsta 600 °C sauso oro.
Konvencinėje orkaitėje temperatūra gali svyruoti 5 °C, tuo tarpu garų temperatūra išlieka pastovi, kaskart garantuodama tą patį rezultatą.
Kepimas garuose užtrunka apie 20% trumpiau, nei karštame ore.
Garuose galima kepti kelis patiekalus vienu metu - jų skoniai nesimaišo.
Patiekalo šildymas konvencinėje orkaitėje arba mikrobangų krosnelėje pašalina vandenį, tuo tarpu garinė orkaitė atkuria patiekalo drėgmę.

Iš tiesų esu nustebinta šitos orkaitės. Tikrai nesitikėjau, kad mėsa ir daržovės, keptos garuose, bus tokio gero skonio. Vištiena sultinga ir minkšta. O apie daržoves viso neturiu žodžių - sultingos, sultingos, gardžios, gardžios. Ir kepa viskas daug greičiau. Jei manim netikit, pagūglinkit. Neradau nė vienos neigiamo atsiliepimo apie garines orkaites.

-------

Taigi dar vienas Ottolenghi receptas. Tik šį kartą ne iš interneto, o iš jo knygos. Aha, gavau dovanų. Knygos įspūdis daugiau nei teigiamas. Tik nuotraukos keistos. Niekaip nesuprantu, ar ten toks fotografo užmanymas, ar ten jos tikrai tokios... hmm... Na, bet svarbu turinys geras. Kadangi turiu tą orkaitę, tai pirmiausia rūpėjo išbandyti vištieną. Man patiko, tikrai patiko. Na, kad mėsa, kepta garuose, sultinga ir minkšta tai jau nesikartosiu. Patiekalo cinkelis yra prieskoniai - žagrenis ir za'atar.

Žagrenis (Sumac) - džiovintos ir susmulkintos žagrenio uogos, maloniai rūgštaus skonio, tamsiai raudonos spalvos. Labai populiarus prieskonis arabų šalyse. Naudojamas žuviai, vištienai, salotoms pagardinti, galima užbarstyti ant humuso. Rekomenduojama naudoti su tais patiekalais, prie kurių tinka citrina. Vilniuje žagrenį pardavinėja turkas Ibrahime. Taip pat mačiau ir Maximoj. Turėtų būti didžiosiose parduotuvėse.
Su za'atar'u yra taip... Tai yra ir augalas, ir prieskonių mišinys, naudojamas Artimųjų Rytų virtuvėje. Anksčiau mišiniui būdavo naudojamas ir pats augalas. Dabar jis ir yra naudojamas. Nors taip iki galo ir nesupratau. Vieni teigia, kad naudoja, kiti - naudojo. Ai, kartais į neviltį varo tas internetas su savo šaltiniais.

Za'atar'o mišinio variantų yra labai daug, ir jį labai paprasta yra pasigaminti. Dažniausiai į sudėtį įeina čiobrelis, žagrenis, kepintos sezamų sėklos ir druska. Aš jau buvau nužiūrėjusį mišinį iš "Desert Candy", bet Milda atvežė lauktuvių iš Londono. Tokį gerokai papimpintą variantą. Kiek gūglinau, tai tokios gausios sudėties neteko matyti - čiobreliai, sezamo sėklos, anyžius, druska, saulėgrąžos, žagrenis, riešutai, kokosas, kuminas, kalendra, sūdyti avinžirniai. O jau aromatas!

Za'atar mišinys gali būti maišomas su alyvuogių aliejumi ir tepamas ant pitos, barstomas ant pomidorų, dedamas į jogurtą, troškinius, juo galima įtrinti žuvį ir vištieną. Žodžiu, panaudojimas labai platus ir priklauso nuo fantazijos.

Reikės:
6 vištos šlaunelių
2 vidutinių svogūnų, supjaustytų plonomis riekelėmis
2 česnako skiltelės, sutraiškytos
4 v. š. aliejaus
1 a. š. cinamono
1 v. š. žagrenio
1 citrina, supjaustyta plonai
200 ml vandens arba vištienos sultinio
1 1/2 a. š. druskos
1 v. š šviežiai maltų juodųjų pipirų
2 v. š. za'atar'o

1. Dubenyje su vištiena sumaišome svogūnus, česnakus, aliejų, citriną, sultinį arba vandenį, druską ir pipirus. Dubenį uždengiame maistine plėvele ir paliekame pasimarinuoti kelioms valandoms arba per naktį šaldytuve.
2. Vištieną su visais prieskoniais sudedame į kepimo skardą. Marinato skystį irgi supilame, bet aš pyliau gal pusę. Kažkaip daugokai pasirodė. Apibarstome za'atar'u.
3. Kepame 30-40 minučių 200 laipsnių orkaitėje, arba kol iškepa. Garinėje orkaitėje kepame karštuose garuose 200 laipsnių temperatūroje 30 minučių.

Skanaus!

Šaltinis Ottolenghi The Cookbook

Ottolenghi karamelizuotų česnakų tarta

2011-08-28T17:29:00.001+03:00

Laikinai turiu naują orkaitę. Garinę. Aišku, Electrolux'o, nes kas gi daugiau blogeriams pasiūlo išbandyti savo prietaisus. Kepiau dar tik vieną kartą. Bet, aišku, jau dabar matau, kad ji yra žymiai geresnė už mano senąją Zanussi orkaitę.

Šiandien ryte iš Juodžio nasrų ištraukiau mėsos termometrą. Ačiū dievui, kažkaip ten jam įstrigo tarp dantų ir nieko nenugraužė. Bet strioko buvo pakankamai. Daiktas tai juk ne mano, o jam sugraužt tą termometrą, tai minučių reikalas.

Originalų receptą šiek tiek keičiau, bet išėjo tikrai puikiai. Karamelizuotas česnakas praranda savo česnakiškumą ir įgauna tokį ganėtinai keistą skonį, bet ne blogąją prasme. Iš česnako lieka tik lengvas ir malonus jo kvapas. O tartos skonį daugiau mažiau galit įsivaizduot. Nieko neįprasto ir netikėto.

Reikės (forma 24 cm):
250 g sluoksniuotos bemielės tešlos
3 vidutinės česnakų galvos (skiltelės atskirtos ir nuluptos)
1 v. š. aliejaus
1 a. š. balzamiko
150 ml vandens
3/4 v. š. cukraus
1 a. š. smulkiai sukapoto rozmarino
1 a.š. čiobrelio lapelių
90 g šviežio ožkos sūrio
90 g tarkuotos džiugo sūrio
2 kiaušiniai
100 ml pieno
100 ml natūralaus jogurto
druskos ir juodųjų pipirų

1. Tešlą šiek tiek pakočiojame, kad pilnai tiltų į kepimo formą, ir išklojame. Kraštelius apipjaustome peiliu. Dugną subadome šakute, įklojame kepimo popierių ir užberiame pupelėmis. Kepame 10-15 minučių 180 laipsnių temperatūroje.

2. Kol kepa tešla, karamelizuojame česnakus. Nedideliame puodelyje užviriname vandenį ir suberiame česnakų skilteles. Verdame tris minutes, nupilame vandenį ir gerai nusausiname.

3. Įkaitiname aliejų, suberiame česnakus. Kepame dvi minutes. Tuomet supilame balzamiką ir vandenį, sumažiname ugnį ir verdame apie 10 minučių.

4. Sudedame cukrų, rozmariną, čiobrelius ir 1/4 v. š. druskos. Išmaišome. Verdame dar 10 minučių, arba kol skystis beveik išgaruoja, o česnakų skiltelės pasidengia sirupu. Atidedame į šalį.

5. Ant iškepusio tartos pagrindo dedame pirštais sutrumpintą šviežią ožkos sūrį, suberiame tarkuotą džiugą. Tolygiai išdėliojame karamelizuotas česnako skilteles ir supilame visą tą skystį.

6. Dubenėlyje šakute suplakame kiaušinius su pienu, jogurtu, druska ir pipirais. Viską užpilame ant tartos.

7. Kepame 160 laipsnių temperatūroje 35-45 minutes.

Skanaus!

Daržovių troškinys su ryžiais

2011-08-24T20:34:00.001+03:00

Riaubiškytę galit mėgt, galit nemėgt, tačiau šitas jos troškinys yra mažų mažiausiai nerealus. Rastas viename dienraštyje prieš n metų. Ji ten kažką pasakojo apie savo mitybą, apie tai, kaip ji labai mėgsta daržoves ir t.t. Buvo pateikti keli receptai. Tai aš užkibau už šito troškinio. Buvo laikas, kai gamindavau jį bent kartą per savaitę. Ir štai šiandien, begalvodama ką gi būtų galima pasigaminti iš vargšės vienišos paprikos, staiga prisiminiau apie troškinį. Prieskonius galite naudoti bet kokius. Man skaniausia yra su kariu ir paprika. O jei netyčia turit rūkytos paprikos, tai tuomet iš viso yra super. Džiaugsmas ne tik akims dėl geltonų ryžių, bet ir nosiai nuo aromato. Ir apskritai ten yra ideali skonių harmonija... Na, bent jau man.

2 porcijoms reikės:
20 g sviesto
1 vidutinio svogūno
2 vidutinių morkų
1 vidutinės paprikos
120 g ryžių
1 a. š. kario
1 a. š. rūkytos paprikos (tik ne tos, kuri aštri)
300 ml vandens + dar pagal poreikį
druskos pagal skonį

1. Daržoves supjaustome plonomis riekelėmis arba kubeliais. Kaip labiau patinka.
2. Sviestą ištirpiname keptuvėje ir sudedame daržoves. Uždengiame dangčiu ir apie 10 minučių ant vidutinės ugnies viską patroškiname. Nepamirškit vis pamaišyt.
3. Sudedame prieskonius. Supilame vandenį. Išmaišome ir uždengiame dangčiu. Verdame apie 20-30 minučių ant mažos ugnies. Arba kol išverda ryžiai. Periodiškai vis pamaišome puodą. Jei pradeda trūkti vandens arba ryžius pradeda "traukti" prie dugno, įpilame dar šiek tiek vandens. Ir pabaigoje įberiame druskos.

Skanaus!

Blusų festivalis ir varškės keksas

2011-08-21T17:12:00.000+03:00

Buvom vakar Blusų festivalyje. Nusivylimas neapsakomo dydžio. Prieš išvažiuodamos su mergom prisvaigom apie indus ir vintažines sukneles. Ha ha... Net padvasytų jonažolių aliejaus pardavėjų, kurių taip tikėjosi Kristina, ir tų nebuvo. O tai juk taip skamba - f e s t i v a l i s. Aš tikrai tikėjausi normalaus blusturgio. Eilinis šeštadienis ant Tauro kalno yra geriau nei ten.

Pasijuokėm, kad daugiausia žmonių buvo prie Humanos palapinės, pasivadinusios labai jau pretenzingai - Humana vintage. Lyg tais Vilniuj mažai humanų, kad nuvažiavus 66 km nuo Vilniaus pulti ten kuistis.

Jokio žadėto ekologiško maisto turgaus irgi nebuvo. Vienos palapinės su dešrom ir namine duona aš nelaikau turgum. Reklamoj žadėto dzūkiško obuolių pyrago ir neparagavom. Geriausiu atveju galėjai gaut korių, bulkos gabalo ir kavos iš tarybinių... atsiprašau... vintažinių puodelių. Ir dar nulupo po 5 litus už įėjimą. Neva tai už nutryptą sodybos kiemą.

Bet jei pažvelgsim į teigiamą šio reikalo pusę, tai pasivažinėjom smagiai, skanių bulvinių blynų pavalgėm Pirčiupio karčemoj, iš pachmielingo diedo išpirkom visas jo voveruškas su nuolaida. Žodžiu, išvyką aš užskaitau, bet festivalio - nea.

-------

O dabar apie keksą. Tarybinį varškės keksą. Varškės beveik nesijaučia, sausokas, gal kiek per saldus, bet visai skanus. Kitą kartą būtų galima įdėti nutarkuotos citrinos ar apelsino žievelės. Arba kokių nors džiovintų vaisių - razinų ar abrikosų.

Reikės (Visi produktai kambario temperatūros, forma 8x27 cm, bet ieškokit trumpesnės):

75 g sviesto (82%)
165 g cukraus
130 g varškės (naudojau 9%)
2 kiaušiniai
1 a. š vanilės ekstrakto (nebūtinai)
0,5 a. š. cinamono (nebūtinai)
1\2 a. š. kepimo miltelių
150 g miltų (405D)
cukraus pudros apibarstymui

1. Mikseriu išplakame sviestą su cukrumi. Apie 5-7 minutes.
2. Sudedame varškę ir išplakame iki vientisos masės.
3. Po vieną įmušame kiaušinius ir gerai išplakame. Supilame vanilės ekstraktą. Gerai išmaišome.
4. Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir cinamonu. Persijojame ir dar kartą viską gerai permaišome šluotele. Tuomet sumaišome su varškės mase.
5. Kepimo skardą ištepame sviestu, pabarstome miltais ir supilame tešlą.
6. Kepame 170 laipsnių temperatūroje 40 minučių arba kol iškepa. Originaliame recepte parašyta, kad kepa 50-60 minučių. Man iškepė per 40 minučių. Mano forma buvo kiek per ilga, todėl jis išėjo plonesnis ir greičiau iškepė.
7. Iškepus palaukiame, kol keksas pravės, išimame iš formos ir apibarstome cukraus pudra.

Skanaus!

Tarta su nektarinais

2011-08-18T19:50:00.001+03:00

Ir vėl receptas pagal Deividą. Jo anyžinį pyragą kepu jau bilekokiom progom, o dabar dar prisidėjo ir šitas receptas. Nuo šiol tartų pagrindą darysiu tik tokį. Be galo paprastas, lengvai gaminamas ir labai trapus. Kas man iki šiol niekaip nepavykdavo. Tešla išeidavo kieta ir visiškai netrapi. Dabar tik reikia pasinaudot Julės stebuklinga formule ir proporcijas adaptuot savo 24 cm skersmens formai.

Pyrago pagrindui (23 cm skersmens formai):

90 g sviesto (supjaustyto gabaliukais)

1 v. š. aliejaus (naudojau saulėgrąžų)

3 v. š. vandens

1 v. š. cukraus

1/8 a. š. druskos

150 g miltų

1. Orkaitę įkaitiname iki 210 laipsnių temperatūros.

2. Visus produktus, išskyrus miltus, sudedame į karščiui atsparų indą ir dedame į orkaitę 15 minučių. Sviestas turi pradėti burbuliuoti, o kraštai lengvai paruduoti.

3. Sviestą atsargiai išimame iš orkaitės, supilame miltus ir greitai viską išmaišome.

4. Tešlą dedame į kepimo formą ir pirštais suformuojame jos formą. Jei tešla dar karšta, tai šiek tiek luktelėkit, kol pravės ir bus galima liesti rankomis.

5. Tešlą subadome šakute ir kepame 15 minučių. Arba kol gražiai paruduoja.

Kadangi norėjau išbandyti tik pagrindą, o taip staigiai po ranka nebuvo jokio padoraus recepto, tai įdaras iš lempos, t.y. iš to, kas buvo namie. Varškę naudojau saldžią (su kažkokiais priedais), todėl cukraus papildomai nedėjau, bet jei jaučiat, kad jos Jums trūksta - įdėkit.

1 kiaušinis

180 g varškės

0,5 a. š. vanilės ekstrakto

3 v. š. semolinos*

3 nektarinai

migdolų drožlių ir cukraus pudros apibarstymui.

1. Kiaušinį išplakame mikseriu ir sumaišome su varške. Suberiame semoliną ir gerai išmaišome.

2. Nektarinus supjaustome skiltelėmis.

3. Varškės įdarą dedame ant iškepusio pyrago pagrindo, o ant viršaus išdėliojame nektarinus. Apibarstome cukraus pudra ir migdolų drožlėmis.

4. Kepame 15 minučių 190 laipsnių temperatūroje.

* semolina yra tos pačios manų kruopos tik smulkesnės (daug smulkesnės) nei įprastos.

Skanaus!

Imbierinio vyno pyragas

2011-08-04T09:44:00.000+03:00

Dar vienas receptas su imbieriniu vynu. Kaip pagrindą ėmiau Deivido anyžinį pyragą. Šiaip eksperimentams labai puikus receptas. Galvoju dar apie vieną variantą su juo. Žiūrėsim, kas išeis. Jei pavyks, pasidalinsiu.

O dabar apie šį pyragą. Eksperimentas nenuvylė, nors tikėjausi aštrumo nuo imbiero. Bet šiaip dešimt balų iš dešimties galimų - minkštas, purus, švelnaus skonio ir su lengva citrinos rūgštele.

Reikės (Visi produktai kambario temperatūros, forma 8x27 cm):

175 g miltų (405D)

60 g migdolų miltų

1 1/2 a. š. kepimo miltelių

1/4 a. š. druskos

120 g sviesto (82%)

170 g cukraus

2 kiaušiniai (L dydžio)

1 a.š. šviežiai tarkuoto imbiero

60 ml pieno

60 ml imbierinio vyno

1 citrinos žievelė

migdolų drožlių apibarstymui

Glaistas

50 ml imbierinio vyno

1. Miltus, migdolų miltus, kepimo miltelius ir druską gerai permaišome dubenyje su šluotele.

2. Kitame dubenyje išplakame cukrų su sviestu iki purumo. Po vieną įmušame kiaušinius ir gerai išplakame.

3. Citriną labai gerai nuplauname ir nutarkuojame žievelę be baltosios dalies.

4. Sumaišome pieną, imbierinį vyną ir citrinos žievelę.

5. Į sviesto/cukraus/kiaušinių masę suberiame pusę paruošto miltų mišinio. Gerai išmaišome.

6. Supilame pieną su imbieriniu vynu. Išmaišome. Tuo pačiu įmaišome tarkuotą imbierą.

7. Ir suberiame likusį miltų mišinį. Gerai išmaišome. Supilame į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi. Viršų apibarstome migdolų drožlėmis.

8. Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 40 minučių.

9. Ištraukiame iš orkaitės ir leidžiame pyragui atvėsti 30 minučių. Išimame iš kepimo formos. Nuimame popierių.

10. Pyragą subadome mediniu pagaliuku ir šepetėliu sutepame imbierinį vyną. Šitą dalį galima ir praleisti. Man skanus ir toks, ir toks. Tiesiog sutepus jis palieka drėgnesnis ir sodresnio skonio.

11. Pyragui leiskite "pailsėti" kelias valandas arba per naktį.

Skanaus!

Slyvų sviestas su kardamonu

2011-08-01T09:14:00.003+03:00

Och, šiemet man uogienių gaminimo manija. Nors aš jų nevalgau ir nežinau, kas jas suvalgys. Dar nuo pernai turiu bazilikų džemo ir bruknių uogienės. Na, žiemą, manau, pasirodys pyragų receptai su uogienių įdaru. Šiemet pasigaminau braškių sviesto su čili, rabarbarų su rozmarinu, rabarbarų su vanile, abrikosų su rozmarinu, paprastos vyšnių uogienės. O dar noriu kriaušių, obuolių, vanilės ir anyžių džemo, aitriųjų paprikų džemo (čia iš paskutinio Virtuvės numerio), pomidorų džemo, obuolių košės su šalaviju. Daugokai, ar ne? Bet guodžia tai, kad gaminu po vieną ar du nedidelius stiklainius.

Vaisinis sviestas (angl. fruit butter) yra verdamas iš vaisių tyrės. Kažkas panašaus į džemą, tik verdama daug ilgiau, naudojama daug mažiau cukraus ir nėra dedamas pektinas. Labiausiai paplitęs yra obuolių sviestas, bet iš principo galima gaminti iš visų vaisių - abrikosų, vyšnių, braškių, slyvų, vynuogių ir t.t. Man patiko šitas būdas. Pirma - sunaudojama mažai cukraus, o antra - nemėgstu vaisių, uogų gabaliukų uogienėse (išskyrus vyšnias). Man turi būti smooth.

Prieš gaminant:

Naudokite tik gerai prinokusius vaisius. Tuomet vaisiai yra saldžiausi.
Kuo ilgiau sviestas verda, tuo jo skonis yra koncentruotesnis.
Odelės nuo vaisių nebūtinai turi būti nuluptos. Vieni lupa, kiti nelupa. Nelupantys sako, kad odelės duoda natūralaus pektino.
Abrikosai, persikai, vynuogės ir slyvos verda savo sultyse. Obuoliams, kriaušėms ir svarainiams reikia įpilti šiek tiek vandens.
Vaisiai yra verdami ant mažos ugnies apie 2-5 valandas. Priklausomai nuo verdamo kiekio. Vaisinio sviesto konsistencija yra tiršto jogurto.
Dėl cukraus kiekio man nėra aišku iki galo. Nuo senų senovės daugelis esam pripratę, kad santykis yra 1:1. Taip uogienės gali būti išlaikomos iki 3 metų. Esant mažesniam kiekiui uogienės išsilaiko iki pusės metų. Na, taip paprastai rašo apie uogienes. Sviestui paprastai naudoja daug mažiau cukraus. Kiek suprantu, tai jo galima dėti pagal skonį. "Šaukštu ir šakute" mačiau gamino slyvų marmeladą iš viso be cukraus.
Prieskonius dėkit antroj virimo pusėj. Nedėkit iš karto. Kitaip viskas suverda, o prieskonių aromatas ir skonis dingsta. Pati įsitikinau pirmą kartą gamindama braškių sviestą su čili.
Daugiau apie vaisinį sviestą galite pasiskaityti "Food in jars".

Reikės:

600 g slyvų be kauliukų (Su kauliukai yra apie 800 g)

100 g cukraus

1 a. š. vanilės ekstrakto (jei turit vanilės ankšties, galite naudoti ją)

0,5 a. š. kardamono

1. Slyvas suberiame į puodą storu dugnu, uždengiame dangčiu ir užviriname. Kuomet užverda, dangtį nukeliame ir toliau verdame ant mažos ugnies apie 15 minučių. Slyvos turi būti tokio minkštumo, kad jas būtų galima lengvai su šaukštu sutraiškyti. Tuomet slyvas sutriname su blenderiu ir pastatome atgal ant ugnies.

2. Verdamą košę vis pamaišome kas 15-20 minučių. Geriausia užsistatykit laikmatį ir eikit skaityt knygos.

3. Maždaug po valandos ir 15 minučių suberiame cukrų ir prieskonius. Verdame dar apie 40-45 minutes.

4. Iš tokio kiekio išeina šiek tiek daugiau nei 200 ml slyvų sviesto.

Skanaus!

Arbūzų uogienė

2011-07-27T19:22:00.002+03:00

Arbūzų uogienė. Skamba juk skaniai, ar ne? Bent jau mano galvoj tai suskambėjo skaniai. Bet, pasirodo, klydau. Reikėjo iš karto viską pilt lauk, kai tik užuodžiau tą nenusakomą kvapą, kuris yra daugiau nemalonus nei malonus. Bet ne... Pagailėjau 1 kg arbūzo. O dar kiek laiko aš su ta uogiene nenčinausi! Košmaras. Skonis irgi yra nenusakomas. Aš net nesugalvoju, su kuo jį būtų galima palyginti. Toks visiškai neišraiškingas. Ir visiškai ne arbūzinis. Citrina su imbieru uogienę kažkiek gelbėja, bet ne tiek, kad ją būtų galima mielai valgyti. Nukišau uogienę į šaldytuvo kampą. Ir dar užstačiau kitom uogienėm.

Ranka nekyla spausdint šitą receptą, todėl trumpai aprašysiu, nesileisdama daug į visokius niuansus, kurie yra gan smulkiai aprašyti originaliame įraše. Receptą šiek tiek keičiau. Mačiau ten dar yra ir melionų džemas. Gal kas norit pabandyt?

Reikės:
1 kg arbūzo (svoris jau supjaustyto gabaliukais)
150 g uogienių cukraus
2 v.š. citrinos sulčių
1 v. š. tarkuoto imbiero

1. Pirmiausiai supjaustome arbūzą gabaliukais, išrenkame sėklas ir viską sutriname blenderiu.
2. Gautą košę supilame į puodą ir verdame tol, kol sumažėja beveik per pusę. Viriau ant vidutinės ugnies ir man tai užtruko apie pusantros valandos. Gerai, kad prie jos stovėt dar nereikėjo.
3. Tuomet supilame cukrų, citriną ir imbierą. Toliau verdame ant didelė ugnies. Viriau dar apie pusvalandį, kol pradėjo formuotis dideli ir lipnūs burbulai. Uogienė turi sutirštėti, o kiekis sumažėti ketvirtadaliu.
4. Atvėsinam ir išpilstom į paruoštus stiklainius.

Na, skanaus tai jau tikrai nelinkėsiu šį kartą :)

P.S. Grąžinkit Zitkai varškę! Šita komiška istorija ir jos "aktualumas" mane išvertė iš klumpių. Krizenu jau nuo pat ryto, kai tik pamačiau NVVGA. Pieno žvaigždės turėtų Čepaitę aprūpint varške iki metų galo už tokį piarą.

Cukinijų pyragas

2011-07-25T10:34:00.000+03:00

Originaliame recepte tai buvo pica. Nuo ten ir nužiūrėjau cukinijų paruošimo metodą. Receptas be tikslių proporcijų. Viskas priklauso nuo to, kokio dydžio darysit pyragą, o galbūt net ir mažus pyragaičius.

Reikės:

1 cukinijos
druskos pagal skonį
sluoksniuotos bemielės tešlos
plonai supjaustytos česnako skiltelės
sukapotų šalavijo lapelių
šiek tiek čili dribsnių
vienos citrinos skiltelės
tarkuoto džiugo sūrio (arba kitokio kieto sūrio)

1. Pirmiausia labai plonomis riekelėmis supjaustome cukiniją. Apibarstome ją druska ir paliekame 30 minučių. Po pusvalandžio nupilame išsiskyrusį vandenį. Taip pat gerai nuspaudžiame vandens perteklių. Aš dar papildomai nusausinau su popieriniu rankšluosčiu.
2. Į kepimo skardą, išklotą kepimo popieriumi, dedame sluoksniuotos tešlos lakštą, ant viršaus išdėliojame cukinijas, sudedame česnaką, užbarstome šalavijų lapeliais ir čili dribsniais. Išspaudžiame citrinos sultis ir apšlakstome per visą pyrago paviršių. Ir galiausiai pyragą apibarstome tarkuotu sūriu.
3. Kepame 180 laipsnių temperatūroje 25-30 minučių.

Skanaus!

Spagečiai su citrina

2011-07-21T09:00:00.000+03:00

Mineraliniai vandenys prieš kelias savaites pasiūlė maisto blogeriams išbandyti vieną iš pasirinktų vynų. Buvo galima rinktis imbierinį vyną arba vieną iš Banrock Station vynų. Aišku, prigriebiau pirmąjį, nes jį jau esu ragavusi ir man jis yra be galo skanus, ypač pašildytas. O žiemą tai netgi geriau nei karštas vynas. Savo aštrumu jis itin gerai sušildo. O ir šiaip jis man vienas su ledukais ir citrina yra labai skanus.

Pirmą kartą imbierinis vynas buvo pagamintas 18 amžiuje Londone. Ir iki šių dienų jo gamybai naudojamos tradicinės sudedamosios dalys: razinos ir maltas imbieras. Iš tiesų turėtų būti vadinamas razinų vynų, nes to vyno ten yra net 30 % . Imbierinis vynas gali būti naudojamas kokteiliuose, padažuose, marinatuose ir desertuose. Koks jo skonis? Vynas yra pikantiškai aštraus ir saldaus skonio.

Receptas nužiūrėta iš "The Flavour Thesaurus". Tik vietoj baltojo vyno pyliau imbierinį. Citrinos rūgštelė, pasirodo, puikiai dera su makaronais ir sūriu. Tiesiog neįtikėtinai puikiai. O dar imbierinis vynas davė tokio vos juntamo aštrumo. Panašūs receptai yra pas smitten kitchen ir Plum Pie. Turėtų irgi būt skanu.

Reikės 1 porcijai:
100 g spagečių
1 v.š. alyvuogių aliejaus
pusės svogūno (arba 1 mažo svogūno)
1 v. š. imbierinio vyno (arba balto vyno)
pusės citrinos tarkuotos žievelės (be baltos dalies)
pusės citrinos sulčių
saujos tarkuotos parmezano ar džiugo sūrio
kelios šakelės baziliko
1 a. š. sviesto

1. Išverdam makaronus al dente.
2. Kol verda makaronai pasiruošiam padažą: įkaitintoje keptuvėje pakepiname smulkiai sukapotą svogūną.
3. Įpilame imbierinio vyno (arba balto vyno). Minutę kitą pakaitiname. Skystis turi beveik išgaruoti.
4. Tuomet sudedame tarkuotą citrinos žievelę ir sultis. Įdedame druskos ir sumažiname ugnį.
5. Makaronus nukošiame, sumaišome su padažu. Įberiame sūrio, sudedame baziliką ir sviestą. Viską išmaišome.

Skanaus!

Ottolenghi soba makaronai su baklažanais ir mangu

2011-07-14T09:38:00.002+03:00

Nežinau, ar galima spręsti apie visus kitus patiekalus išbandžius tik vieną, bet... yra kaip yra. Naujas dievas - Ottolenghi. Viskas prasidėjo nuo nuotraukų, kurias pamačiau Papillon blog'e. Wow. Tai turi būti išbandyta. Ir kuo greičiau. Kažkada manęs klausė, kaip renkuosi receptus, kuriuos gaminsiu. Va, taip va. Paprastai. Man užtenka gražių nuotraukų. Nors yra, aišku, dar krūva visokių niuansų.

Bet grįžtam prie recepto. Soba noodles yra labai gerai, keptas baklažanas irgi super. Padažas - saldu, aštru ir rūgštu. Viskas gerai subalansuota irgi super. Mangas suteikia gaivos. Kalendra su baziliku prie tokių à la rytietiškų patiekalų irgi tinka idealiai. Tik svogūnas man ten kažkaip ne itin. Galit jo nedėt. Žodžiu, tikrai puikus receptas, kuris mano namuose bus gaminamas dar ne kartą.

Reikės (6 porcijoms):
120 ml ryžių acto
40 g cukraus
1/2 a. š. druskos
2 sutraiškytos česnako skiltelės
1/2 susmulkinto šviežio čili (naudojau čili dribsnius)
1 a. š sezamų aliejaus
1 laimo sulčių ir tarkuotos žievelės (naudojau citriną)
220 ml saulėgrąžų aliejaus
2 baklažanai, supjaustyti 2 cm kubeliais
250 g soba makaronų
1 prinokęs mangas, supjaustytas 1 cm kubeliais
40 g baziliko lapelių, sukapotų
40 g kaledros, sukapotos
1/2 raudonojo svogūno, labai plonai supjaustyto

1. Pirmiausia pasidarome padažą. Į puodelį supilame actą, cukrų ir druską. Maišydami pakaitiname apie minutę iki ištirpsta cukrus. Nukeliame nuo ugnies. Sudedame česnaką, čili ir sezamų aliejų. Leidžiame atvėsti. Ir tada supilame laimo sultis ir suberiame tarkuotą žievelę.
2. Keptuvėje įkaitiname aliejų ir suberiame baklažanus. Kepiau per kelis kartus. Kai tik baklažanai iškepa, sudedame juos ant dvigubo vienkartinio rankšluosčio, kad sugertų riebalų perteklių.
3. Makaronus išverdame pagal instrukciją. Nupilame vandenį ir gerai perplauname po tekančiu šaltu vandeniu. Labai gerai nupurtome vandens perteklių. Ir leidžiame šiek tiek apdžiūti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio.
4. Dideliame dubenyje makaronus sumaišome su padažu, mangu, baklažanais ir puse prieskoninių žolelių.
5. Salotoms leidžiame "pailsėti" 1-2 valandas. Prieš tiekdami į stalą sudedame likusias prieskonines žoleles.

Skanaus!

Šaltiniai čia, čia ir čia.

Sluoksniuotos tešlos pyragaičiai su pomidorais

2011-07-12T10:32:00.000+03:00

Jau tas laikai kaip greitai bėga. Ragas. Beveik liepos vidurys. Taigi birželio mėnesio kulinarinis kinas:

The Trip (2010, UK). 6 dalių mini serialas. Amerikos rinkai serijos buvo sujungtos į vieną filmą, kuris pradėtas rodyti birželio mėnesį. Nufilmuotas kaip dokumentinis filmas, kas sukelia keistus pojūčius bežiūrint filmą. Kartais pagaudavau save tai priimat už realybę. Bent jau aš tai tikiu, ką pasakoja dokumentiniai filmai. O ir aktoriai vaidina patys save, t.y Steve Coogan ir yra Steve Coogan, o ne koks ten Džonas ar Bobas Smitas. Aktorius vaidina maisto kritiką, kuris gauna iš Observerio užduotį apsilankyti šešiuose Šiaurės Anglijos restoranuose. Iš pradžių kelionė buvo suplanuota su jo mergina, tačiau ši prieš kelionę nusprendžia jį mesti. Steve'ui belieka pasikviesti savo draugą Rob'ą Brydon'ą.

Veiksmas vyksta labai gražiose Anglijos vietose - Lake District, Lancashire ir Yorkshire Dales. Kraštovaizdis - kvapą gniaužiantis. Noriu ten pakeliaut. Visi restoranai realūs ir veikiantys: 1. The Inn at Whitewell, 2. L'enclume, 3. Holbeck Ghyll, 4. Hipping Hall, 5. The Yorke Arms, 6. The Angel at Hetton.

Filmas patiks tikrai ne visiems. Daug dialogų, veiksmo beveik nulis. Vietom jaučiausi visiškai neišprususi, nes nesupratau apie ką eina kalba. Ir dar tas britiškas humoras. Bet vis tiek būtinai pažiūrėkit. Jei nepatiks, tai nepatiks.

Love's Kitchen (2011, UK). Vienas prastesnių filmų. Na, gerai, prastas šitas filmas, labai prastas. Istorija prasideda, kuomet žūva virtuvės šefo žmona. Aišku, vyrui krizė, kuri tęsiasi kelis metus berods, galiausiai viena maisto kritikė jo maistą išdeda į šuns dienas, tada pasirodo Gordonas Ramzis, pagrūmoja pirštu - mol, turi susiimt, nes kitaip bus blogai. Mūsų herojus, aišku, po tokių žodžių permąsto savo gyvenimą ir nusiperka pub'ą kaime. Ir ten vėl pradeda iš naujo savo karjerą. Ir suprise, suprise .... toji maisto kritikė gyvena tame pačiame kaime. Turinys būtų maždaug toks.

Pats filmas... na, jis toks... nevykęs. Man nepatiko nei humoras, nei neįtikinanti vaidyba. Visai kaip lietuviškuose filmuose. Žiūri ir aiškiai jauti netikrumą ir mintinai iškaltą tekstą. Kritikai sako, jog tai stiprus pretendentas į prasčiausią britų metų filmą.

Dar žiūrėjau Tortilla Soup (JAV, 2001). Toks visai žiūrimas. Bet jei žiūrėsit, tai gal geriau rinkitės Eat Drink Man Woman (Taivanas, JAV, 1994). Man labiau patiko. Pirmasis yra antrojo naujesnė versija.

-----

Šį kartą labai paprastas, greitas ir gardus receptas, kuriam proporcijų kaip ir nėra. Viskas iš akies. Jei šalavijo nemėgstat, galit keisti rozmarinu.

Reikės:
sluoksniuotos tešlos lapelių
pomidorų
šviežiai maltų pipirų
tarkuoto pecorino (arba kokio kito sūrio)
šalavijo lapelių (po lapelį ant pomidoro)
čiobrelio šakelių (skaičiuokit po šakelę ant pomidoro)

Sluoksniuotos tešlos lapelius supjaustome norimo dydžio - stačiakampiais, kvadratais. Svarbu, kad pomidoras "neišeitų" už kraštų. Pomidorus pjaustome riekelėmis ir dedame ant tešlos. Apibarstome šviežiai maltais pipirais, čiobrelio lapeliais, pecorino sūriu ir ant viršaus uždedame po šalavijo lapelį. Viskas.

Kepame 30-35 minutes 180 laipsnių temperatūroje.

Skanaus!

Lazanija su špinatais

2011-07-06T13:17:00.000+03:00

Tikriausiai pats kiečiausias mitas yra apie špinatus. Neva tai jie turi labai daug geležies. Bet nė velnio jie jos neturi. Taip atsitiko, kad įvyko spausdinimo klaida - netyčia kablelis buvo perkeltas ne į tą pusę, kurioje turėjo būti. Ir taip atsirado mitas, kad špinatai turi beveik dešimt kartų daugiau geležies nei bet kuri kita daržovė. Ištisa žmonijos karta kišo vaikams per prievartą špinatus ir tikėjo (Ir vis dar tiki. Pagūglinkit. Įsitikinsit patys), jog valgydami špinatus bus stiprūs kaip pirmasis Amerikos superman'as - Popajus. Koks pravalas, a? Juokingiausia, kad paaiškėjus klaidai pasigirdo "kaltinimų", jog visą tą laiką multiko herojus vartojo steroidus. Nežinau, kiek pats kaltinimo faktas yra tikras ar išgalvotas, nes radau apie tai tik vienoj vietoj. Bet vis tiek juokinga.

O špinatai man labai patinka. Iš turgaus kiekvieną savaitę parsitempiu visą pundą gražių ir jaunų lapelių. Špinatus geriausia valgyti šviežius, garintus arba labai trumpai apvirtus (apie minutę). Nepaisant šito mito apie geležies kiekį, špinatai vis tiek išlieka viena vertingiausių daržovių. Juose gausu skaidulinių medžiagų, kalio, kalcio, magnio, geležies, jodo, floro, vitaminų A, E, K, B1, B2, B6, C. Šviežius špinatus labai lengva atskirti - jų lapeliai turi būti traškūs. Nuskinti greitai praranda savo vertingąsias medžiagas, todėl reiktų stengtis kuo greičiau suvartoti. Špinatus visada gerai perplaunu, gerai nupurtau vandenį, plastikinį indelį iškloju popieriniu rankšluosčiu, ten sudedu lapelius, uždarau dangtelį ir laikau šaldytuve. Taip špinatai tikrai nesuvys. Tą patį darau ir su prieskoninėmis žolelėmis (bazilikais, petražolėm, kalendrom ir t.t.).
Tinkamiausi prieskoniai špinatams - muskato riešutas, česnakas, baltieji pipirai, gvazdikėliai ir mairūnai. Bet, aišku, niekas netrukdo eksperimentuoti.

------

Lazanija labai paprasta ir greitai paruošiama. Receptas nužiūrėtas ir šiek tiek pakeistas iš žurnalo "хлеб и соль", 2011/4. Maišiau kelių rūšių sūrius - turėjau džiugo, kažkokio karvės sūrio iš sūrių turgaus ir avies sūrio - pecorino, kurį Eglė iš monkey dinner atvežė lauktuvių. Et, gerai pasėdėjom "Notre Vie". Naudojau šviežios tešlos lazanijos lakštus. Jų yra pirkti didžiuosiuose PC. Dydis buvo kaip tik mano kepimo indo. Bet jei tokių negausit, tai galit naudot ir tuos paprastus.

Reikės:

padažui:

400 ml grietinėlės (liesesnės)

150 g kieto sūrio

Lazanijai:

4 v. š. alyvuogių aliejaus

300 g šviežių špinatų

2 česnako skiltelės

400 g birios varškės

5 lazanijos lakštų

50 g sūrio (parmezano, džiugo ar kokio kito kieto sūrio)

1. Pirmiausia paruošiam padažą. Puode užviriname grietinėlę, suberiame tarkuotą sūrį ir nuolatos maišydami verdame tol, kol sūris ištirpsta. Puodą nukeliame nuo ugnies.

2. Keptuvėje įkaitiname aliejų, lengvai apkepame susmulkintus česnakus, tuomet sudedame špinatus. Pakepame kelias minutes. Špinatai turi sukristi. Nukeliame nuo ugnies. Toje pačioje keptuvėje įmaišome varškę. Galite įtarkuoti muskato riešuto. Aš dar dėjau saldžios raudonos paprikos ir šiek tiek čili, bet labai, labai nedaug.

3. Tuomet imame kepimo indą. Ant dugno dedame lazanijos lakštą, varškės įdaro, užpilame padažu, ant viršaus vėl lazanijos lakštas, įdaras, padažas ir t.t. Galiausiai uždengiame lazanijos lakštu ir gausiai apibarstome sūriu.

4. Kepame 180 laipsnių temperatūroje 30-40 minučių.

Skanaus!

Caponata

2011-07-03T18:27:00.001+03:00

Jei netyčia yra dar nemačiusių. Puiki reklama, nors Vytauto ir nemėgstu. Sako, jog tai studentų darbas.

O čia blogai. Bet tik man vienai, nes kiek skaičiau komentarus, tai visiems buvo gražu ir gerai. Nesuprantu dviejų dalykų. Pirma - kodėl ta kiaulė džiaugiasi išsitepusi kečupu. Taigi ją suvalgys statistinis lietuvis. Antra - sudegusią mėsą siūloma pagardinti kečupu?! Come on... Be komentarų šitoj vietoj. Penktadienį VŽ perskaičiau, jog mokslininkai nustatė, kad ketvirtadalis žmonijos yra beveik nejautrūs skoniui. Tikriausiai mes sudarom didžiąją dalį to procento.

O matėt yra dar viena kečupo reklama? Ta, kuri sako, jog tai lietuviškos virtuvės pergalė. Mano galvoj sukasi tik ~~WTF~~ trys raidės su klaustuku ir trim šauktukais. Jei kečupas yra mūsų virtuvės pergalė, tai tikrai dar ilgai valgysim baltą mišrainę, o didžiausias nukrypimas nuo normos bus kugelis su vištos kulšim.

-------

Caponata yra sicilietiškas baklažanų troškinys. Jo variantų gali būti labai daug. Nesikeičia tik vienas igredientas - baklažanas. Gaminau pagal Not without salt caponatą ir receptą koregavau pagal savo spintelių turinį. Man labai patiko. Na, bet aš baklažanus mėgstu bet kokiu pavidalu. Labai paprastas ir greitai pagaminamas patiekalas.

Reikės:
1 didelio baklažano
2 v. š. alyvuogių aliejaus
1 didelis svogūnas
50 g žemės riešutų
40 g razinų
1 a. š. čili dribsnių (arba mažiau, arba daugiau - pagal skonį)
2 v. š. rudojo cukraus
1 a. š. cinamono
1 a. š. kakavos miltelių
2 a. š. šviežių čiobrelių lapelių
1 didelis pomidoras
1 a. š. druskos (arba pagal skonį)
120 ml vandens

1. Svogūną supjaustome kubeliais. Ir pakepiname apie 10 minučių ant vidutinės ugnies.
2. Tuomet sudedame riešutus, razinas ir čili. Vis pamaišydami kepame apie 3 minutes.
3. Supjaustome baklažaną kubeliais. Sudedame į keptuvę. Tuo pačiu suberiame cukrų, cinamoną ir kakavą. Kepame apie 5 minutes, kol baklažanai šiek tiek suminkštėja. Vis nepamirštam pamaišyti.
4. Tuomet ateina eilė pomidorui, kurį prieš tai supjaustome kubeliais, čiobreliui ir vandeniui. Viską išmaišome, uždengiame dangčiu ir troškiname apie 15 minučių. Ir pabaigoje įberiame druskos.

Skanaus!

Zanussi piknikų zona

2011-06-29T19:41:00.000+03:00

nuotraukos Zanussi

O buvo taip. Balandžio mėnesį Laura atvežė man išbandymui Electrolux'o mikrobanginę. Na, tuo pačiu mes dar pleptelėjom apie katinus, jūrų kiaules, gyvenimą ir electrolux'o šitą prietaisą. Tada prasitariau, kad esu visa electrolux'inė. Mano kaitlentė yra Zanussi, orkaitė irgi Zanussi, indaplovė yra Electrolux'o, o šaldytuvas irgi yra Electrolux'o. Tai tokia būtų priešistorė viso šito reikalo. Ir visai netikėtai prieš kelias savaites Laura pasiūlė paruošti kelis receptus savaitgalio iškyloms (tikriausiai kaip nusipelniusiai Electrolux'o gerbėjai). Iškyloms ne visai gamtoje, bet mieste - Neries krantinėje, kur pernai Zanussi įrengė jaunavedžių piknikų zoną (tik nesuprantu, kodėl būtent jaunavedžių), kurios tikslas yra skatinti iškylauti, atsinešus užkandžius iš namų.

Kadangi piknikų zona yra vis tik mieste, o ne miške ar prie ežero, tai ir receptai turėjo būti gan paprasti, patogūs transportuoti ir valgyti lauke, kad nereiktų naudoti lėkščių ir stalo įrankių. Tiesiog sėdi toj geltonoj kėdėj, trauki iš krepšio kokį pyragaitį, kramsnoji, žiūri į upę ar į pravažiuojančius dviratininkus, o kadangi tai dar kaip ir romantiška iškyla, tai ir mylimojo akimis nepamiršti pasigrožėt.... Stačiai la vita e bella.

Duonelės su mocarela

Reikės:
250 g miltų
3 g sausų mielių
150 ml vandens
½ a. š. druskos
alyvuogių aliejaus patepimui
Įdarui:
100 g vytinto kumpio
1 mocarelos kamuoliukas (120 g)
3 nedideli pomidorai
Bazilikų lapelių

1.Iš miltų padarome „šulinį“, išberiame mieles ir į vidurį supilame vandenį. Su šakute pradedame viską atsargiai maišyti. Kuomet matome, kad vanduo su miltais susimaišė, pradedame minkyti. Jei trūksta miltų, šiek tiek pridėkite. Minkyti reikia apie 5 minutes tol, kol tešla tampa elastinga ir nelimpanti prie rankų.
2.Sudedame tešlą į dubenį, uždengiame švariu virtuviniu rankšluosčiu ir padedame šiltai 1 valandai.
3.Per tą laiką supjaustome kumpį, supjaustome mocarelą į 6 dalis, pomidorus perpjauname į keturias dalis.
4.Po valandos tešla turi būti padvigubėjusi. Tuomet ją dar kartą išminkome. Padaliname į 6 dalis. Su kočėlus iškočiojame paplotėlius.
5.Įmame keksiukų kepimo skardą, ją ištempame aliejumi, dedame ten tešlą, suformuojame tokius kaip ir „dubenėlius“. Sudedame įdarą – kumpį, mocarelą, pomidorus ir baziliko lapelius.
6.Dar kartą padedame šiltai 1 valandai. Po valandos tešla bus šiek tiek pakilusi. Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 40-45 minutes.

Mini kišai su lašiša

Reikės:
6 keksiukų formelių
3 lapelių bemielės sluoksniuotos tešlos
10 g sviesto kepimui
50 g šviežių špinatų
100 g lašišos filė
¼ a.š. malto muskato riešuto
1 kiaušinio (M dydžio)
30 ml natūralaus jogurto
Druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį

1.Su kepimo formelėmis išspaudžiame apskritimus, kuriuos dedame į formeles ir pirštais suformuojame krepšelius. Tešlą subadome šakute. Kepame orkaitėje 10 minučių 180 laipsnių temperatūroje.
2.Įkaitintoje keptuvėje ištirpiname sviestą. Sudedame špinatus ir kepame tol, kol špinatai sumažėja beveik dvigubai. Tuomet sudedame supjaustytą lašišą. Kepame 3-4 minutes, kol lašiša iškepa. Žuvį sutrupiname šakute, įberiame malto muskato riešuto ir viską išmaišome. Gautą masę po lygiai sudedame į formeles.
3.Kiaušinį išplakame su jogurtu iki vienalytės masės. Pagal skonį įberiame druskos ir pipirų. Viską užpilame ant lašišos.
4.Kepame 20 -25 minutes 180 laipsnių temperatūroje.

Sluoksniuotos tešlos pyragaičiai su obuoliais

Reikės:
3 lapelių sluoksniuotos bemielės tešlos
2 vidutinių obuolių
30 g razinų
30 g migdolų
2-3 v. š. skysto medaus

1.Sluoksniuotos tešlos lapelius perpjauname per pusę.
2.Riešutus susmulkiname ir sumaišome kartu su razinomis. Užpilame medumi. Viską išmaišome.
3.Obuolius nulupame, perpjauname per pusę, išimame sėklas ir supjaustome plonomis riekelėmis.
4.Riekeles išdėliojame ant tešlos lapelių, ant viršaus užberiame riešutų/razinų mišinio.
5.Kepame 25-30 minučių 180 laipsnių temperatūroje.

Šalta arbata

Reikės:
1 l vandens
2-3 a. š. juodosios arbatos
4 v.š. cukraus (arba pagal skonį)
1 apelsinas
1 citrina
Ledo kubelių

1.Arbatą užplikome verdančiu vandeniu.
2.Sudedame supjaustytus riekelėmis apelsiną ir citriną.
3.Suberiame cukrų ir išmaišome. Arbatą paliekame atvėsti iki kambario temperatūros.
4.Į stiklines pridedame ledo kubelių, riekelėmis supjaustyto apelsino ir citrinos, dar galite įdėti mėtos lapelių ir užpilame atvėsusia arbata.

Špinatų sriuba

2011-06-26T20:02:00.001+03:00

Harumi Kurihara atradau besikuisdama po amazon.com. Amerikonai turi Martha Stewart, britai - Nigella, australai - Donna Hay, o japonai turi Harumi Kurihara. Paprastai taip apie ją yra pradedama rašyt. Japonijoje jos knygų yra parduota 20 milijonų. Kas ketvirtį leidžiamo žurnalo tiražas yra 200 000. Turi 53 parduotuves. Ir kaip priklauso tokioms žvaigždėms turi ir savo kulinarinę laidą - Your Japanese Kitchen, kurią galite pažiūrėti čia. Angliškai yra išleidusi tris knygas, kurios yra gerokai adaptuotos vakarų pasauliui. Tiek prisiskaičius apie ją visko gero parsisiunčiau jos knygą Harumi's Japanese cooking, kuri 2004 metais Gourmand World Cookbook Awards buvo išrinkta kaip geriausia kulinarinė metų knyga.

Patiekalai iš tiesų yra ganėtinai paprasti, tačiau dalis receptų gerokai nustebino ir nuvylė. Iš principo tikėjausi gauti knygą apie japonų virtuvę, o gavau ... net nežinau, kaip tai įvardint. Štai keli pavyzdžiai:

Prie lašišos kepsnelių siūlomas padažas - majonezas su šviežiai maltais pipirais arba pesto padažu.
Vištiena su prancūziškomis pupelėmis ir bazilikų ryžiais.
Makaronų salotos su majonezu.
Tofu salotos su pomidorais, baziliku ir gorgonzola. Kas iš principo juk yra mocarelos salotos. Tik pakeistas vienas produktas ir pridėtas dar vienas sūris.

Knygą sudaro 10 dalių: užkandžiai, sriubos ir makaronai (noodles), ryžiai, tofu, jūros gėrybės, vištiena ir kiaušiniai, jautiena ir kiauliena, suši, daržovės, desertai ir gėrimai. Iš viso yra apie 70 receptų.

Receptai parašyti labai aiškiai ir suprantamai. Tai čia kaip ir knygos pliusas. Kiekvienas skyrius yra pradedamas trumpu įvadu, paaiškinimu. Taip pat yra pateikti įvairių produktų pakaitalai. Pvz., sezamų pastą galime keisti tahini, dashi galima keisti žuvies sultiniu, shungiku galima būtų keisti rukola ir t.t. Ir knygos pabaigoje yra trumpas japoniškų produktų žodynėlis.

Rekomenduoti šios knygos tikrai nedrįstu. Šiaip ji nėra bloga, bet aš jaučiuos išsidūrus su ja. Galbūt britams tinka ir patinka toks supaprastinimas... Bet kai mano galvoj japonai asocijuojasi su estetika, bonsai, arbatos ceremonija, būgnais, samurajais ir t.t.. Ir va čia taip šast majonezas su kečupu už parankės iššoka, tai net nežinau...

------

Vienai porcijai reikės:
apie 20 g plonų ryžių makaronų

geros saujos šviežių špinatų

200 ml vištienos sultinio

1 a. š. sakės (keičiau mirin)

druskos ir baltųjų pipirų pagal skonį

sojos pagal skonį

0,5 a.š sezamų aliejaus

keleto čili aliejaus lašų*

1. Išverdame ryžių makaronus. Nusausiname juos ir supjaustome norimo ilgio.
2. Trumpai apverdame špinatus, perskalaujame šaltu vandeniu, gerai nusunkiame ir stambiai supjaustome.
3. Užverdame sultinį, nukeliame nuo ugnies, supilame mirin, makaronus ir špinatus. Išmaišome.
4. Pagal skonį pasūdome, įpilame sojos, sezamų aliejaus.
5. Čili aliejaus galit dėt, galit nedėt, bet čili priduoda sriubai cinkelio.

Labai lengvai pagaminama, gardi, kvepianti sezamais ir lengvai aštri sriuba.

* Čili aliejumi apdalino mus per blogerių dieną. Apie naminį čili aliejų jau rašiau prie Penny De Los Santos ridikėlių salotų. Česnako galit nedėt.

Skanaus!

Tarptautinė blogerių diena

2011-06-16T20:26:00.002+03:00

Na, ką... "Virtuvė. Nuo...Iki", blogerius mylintis Electrolux'as ir Kulinarijos studija vėl pakvietė blogerius paminėti tarptautinę blogerių dieną. Šiaip tų dienų yra kelios metuose. Galima paminėt dar kartą ir rugsėjo ar tai spalio mėnesį, jei yra noro.

Šiemet buvo susirinkusi ir visai padori komisija - Linas Samėnas, Aleksandras Pogrebnojus, vyno ekspertas Gintautas Jašinskas, Electrolux'o atstovas Mantas Danilevičius ir "Virtuvė. Nuo.. Iki" redaktorė Eglė Aleksandravičiūtė. O renginio tema buvo "Joninių nakties iškylos užkandis". Na, bet tikriausiai jau didžioji dalis pranešimą spaudai skaitė, receptus užsirašė, o ir netrukus pasirodysiančiame žurnale bus trumpas reportažas su receptais. Skaitykit, bandykit. Tikrai viskas skanu buvo. O man kaip ir pernai teko fotografės užduotis:

Po dalyvių pasisveikinimų, susipažinimo ir visokių ten trumpų kalbų, kokiu tikslu mes čia susirinkom...

.... moterys kibo į darbus. Į tai jos pažiūrėjo labai rimtai ir atsakingai, nes prizas tai neprastas buvo.

Linas labai įdėmiai stebėjo dalyves ir visaip kaip stengėsi pagelbėti.

Lyrinis nukrypimas į šparagus. Vis tik jie skanūs.

Kol mes linksminomės, valgėm, ragavom vyną, kažkas turėjo ravėti Kulinarijos studijos kiemelį. Tikriausiai jis galvojo, kad nėr teisybės ant šio svieto. Nors kąsnį būtų pasiūliusios.

O dalyviai ir toliau darbavosi iš peties. Niekas netinginiavo.

Susimąsčiusi komisija.

Negaliu nepaminėt ir katino. Iš pradžių galvojau, kad jis benamis. Bet pasirodo, kad ne. Atsisėdo bičas šalia lango, pasėdėjo, pagulėjo. Tada jau sumąstė, kad jam laikas namo. Sukniaukė kelis kartus, pakilo žaliuzės, katinas šmaukšt į vidų, žaliuzės nusileido.

Komisija jau pasiruošusi ragauti.

Na, daugiau nuotraukų kaip ir nėr, nes ir aš juk norėjau paragaut visko. O dirbt dviejų darbų vienu metu aš nemoku. O dar juk ir balsuot reikėjo. Savo balsą atidaviau Miglės iš Dangiškų migdolų "Marinuotų braškių ir rikotos sūrio užtepėlei su pistacijomis" - traški bandelė, švelni rikota ir braškės su balzamiku... mmm... Labai gerai. Nors su užtepėle itin stipriai konkuravo šparagų pyragas su kumpiu. O geriausias vyno ir maisto derinys buvo - keptas baltas sūris su vynu. Čia mano nuomonė. Jašinsko buvo kita nuomonė.

Tai va, toks tas ir vakaras buvo. Gražus ir tvarkingas. Lauksim kitų metų. Tik kitais gal ir aš dalyvausiu. Ir aš noriu laimėt Electrolux'o smulkintuvą. O jis tikrai geras, nes aš jį bandžiau, bet tik vis neprisiruošiu aprašyt.

Avienos troškinys su rabarbarais

2011-06-13T08:51:00.002+03:00

Turiu naujus kaimynus. Sužinojau iš įkyraus ir nuolatinio ~~lojimo~~ kiauksėjimo... O kadaise ten gyveno terjeras. Stafordšyro. Ramus toks...

------

Aviena - arba ją labai mėgstat, arba labai nemėgstat. Abejingų šiuo klausimų dar nesu sutikusi. Aš priklausau tų pirmųjų būriui. Ir su didžiausia nostalgija prisimenu Juodkalniją ir ten ragautą geriausią avieną savo gyvenime.

Receptas savo eilės laukė visus metus. Ieva neleis pameluot. Tai iš jos jį gavau. Šiek tiek keičiau prieskonius. Vietoj kumino naudojau karį, o vietoj džiovintos kalendros dėjau šviežią. Skonis... O skonis itin geras. Kam aktualus avienos kvapas - aš jo nejaučiau. Pats rabarbarų ir mėsos derinys itin vykęs. Rabarbarų nesijaučia, lieka tik maloni rūgštelė. Gerai pagalvojus, juk kepam vištą su obuoliais. Gal ir nėra taip jau netikėtas derinys. Recepte yra cukraus, bet saldumo nesijaučia.

Reikės:
2 raudonųjų svogūnų
2 skiltelės česnako
gabaliukas šviežio imbiero (1-2 cm dydžio)
2 v. š. alyvuogių aliejaus kepimui
500 g avienos
1 a. š. kario
skardinė kokosų pieno
100 ml vandens (arba sultinio)
200 g rabarbarų
40 g cukraus
sauja smulkintos kalendros
druskos, pipirų pagal skonį

1. Supjaustome svogūnus kubeliais, susmulkiname česnaką ir imbierą.
2. Įkaitintoje keptuvėje pakepame mėsą iš visų pusių. Tuomet sudedame svogūnus, česnaką ir imbierą. Viską dar pakepiname apie 5 minutes.
3. Supilame kokosų pieną ir vandenį (arba sultinį), uždengiame dangčiu ir troškiname 45 minutes.
4. Supjaustome rabarbarus gabaliukais, užpilame cukrumi. Viską taip paliekame iki mėsa išsitroškins.
5. Praėjus 45 minutėm nudengiame dangtį ir dar patroškiname 15 minučių.
6. Suberiame rabarbarus kartu su cukrumi. Troškiname apie 10 minučių iki suminkštėja rabarbarai. Įdedame druskos, pipirų ir smulkintos kalendros. Išmaišome.
7. Patiekiame su ryžiais, kuskusu ar duona.

Pagal danų žurnalą "Bolig Liv". Už vertimą iš danų kalbos gilus reveransas Ievos vyrui.

Skanaus!

Onigiri

2011-06-09T13:34:00.001+03:00

Gegužės mėnesio kinas:

Bella Martha (2001, Vokietija) - ganėtinai mielas filmas. 2007 metais perdirbtas amerikiečių. Ir tai yra ne kas kitas, kaip "No Reservations" su Catherine Zeta Jones. Nežinau, kuri versija geresnė. Amerikiečių gal elegantiškesnė nei vokiečių.

Letters to Juliet (2010, JAV) - kaip jis su maistu susijęs, tai nelabai supratau, bet buvo įtraukas per Vyno dienas į vyno kino repertuarą. Na, nebent susijęs tiek, kad pabaigoj veiksmas vyksta vynuogyne, o visą filmą epizodiškai šmėžuoja virtuvės šefas. Filmas patiks romantikams. Atsiprašau... romantikĖMS. Nelabai įsivaizduoju vyrą, žiūrintį šį filmą savo noru. Amerikietė atvyksta su savo sužadėtiniu į Italiją atostogų. Sužadėtinis mano akimis daugiau nei idealus - restorano savininkas, virtuvės šefas, visiškai išprotėjęs dėl maisto ir italas. Kas gali būt geriau, a? Bet ne... Pagrindinė herojė užuot važiavusi į vyno aukcioną ar į mišką triufelių Italijoj, pasirenka kažkokią tai paiką Džiuljetos raudų sieną. Kur visos mergelės, nusivylusios meile, rašo laiškus Džiuljetai ir klausia, ką joms gi dabar daryt. Sophie, kuri ir yra pagrindinė herojė, netyčia randa toje sienoje laišką, parašytą prieš 50 metų. Jį perskaito, labai susižavi ir parašo atsakymą tai moteriškei. Moteriškė atvažiuoja su anūku į Italiją ieškot savo mylimojo. Istorijos pabaiga visiems aiški, ar ne? Visi ilgai ir laimingai gyveno, o vargšas italas taip ir liko savo restorane Niujorke. Et.

Osen (2008, Japonija) - 10 serijų serialas. Apie vieną Tokijo restoraną, kuris stengiasi išlaikyti tradicinę japonų virtuvę ir gaminimo būdus, ir jo savininkę Osen. Šiaip toks... net nežinau. Daug perdėm entuziastingo lankstymosi, ačiū, prašom ir pan. Serialas kaip serialas, jei šnekėt apie turinį. Žiūrėjau daugiau pažintiniais tikslais apie japonų virtuvę.

Ir geriausias mėnesio filmas - Kamome diner (2006, Japonija). Apgaulingai paprastas, lėtas ir švelnus. Japonė Sachie Helsinkyje atidaro mažutę užkandinę, kurioje ji ketina gaminti onigiri*. Kaip ji pati sakė - onigiri yra "Japanese soul food". Netrukus jos gyvenime ir užkandinėje atsiranda dar dvi japonės. Pirmoji vardu Midori. Suomijoje apsistojusi neribotam laikui ir be jokių konkrečių planų. Tiesiog užsimerkusi bakstelėjo į žemėlapį ir papuolė ant Suomijos. Antroji - Masako, kurios lagaminas kažkur pasimetė tarp Japonijos ir Suomijos. Moterys netrukus susidraugauja ir pradeda kartu dirbti užkandinėje.

Įdomi detalė, nors nežinau, kiek ji yra tikra. Veiksmas Suomijoje buvo pasirinktas dėl gan savotiškos priežasties. Pasirodo, kad japonai tiesiog kraustosi iš proto dėl Tuvės Janson mumių, o ši kaip žinia yra suomė, nors rašė tai švedų kalba. Tokijuje yra Mumių kavinė, bet tikriausiai ne vienintelė. Taip pat yra sukurtas serialas apie mumius, kuris šiaip yra nutolęs nuo pradinių istorijų apie mumius ir pati autorė jam nepritarė. Ir Japonija yra tikriausiai antroji šalis, aišku, po pačios Suomijos, kurioje yra išleista daugiausia mumių knygų. Aš irgi myliu mumius. Илья Лагутенко irgi myliu.

* Onigiri - angl. Rice Balls, lietuviškai gal ryžių ritinukai. Bent jau radau tokį vertimą. Šiaip tikriausiai matėt per žinias juos, bent jau aš buvau dėmesį atkreipusi, kuomet rodė reportažus iš Japonijos po žemės drebėjimo. Žmonėms dalino tokius ryžių kamuoliukus. Onigiri ten yra be galo populiarūs. Dažnai dedami į priešpiečių dėžutes (bento).

Tradicinė onigiri forma yra trikampis arba ovalas. Yra trys tradiciniai įdarai - umeboshi (japoniškos slyvos), shiozake (sūdyta lašiša) ir okaka (bonito flakes, t.y. be galo plonai supjaustytas džiovintas tunas). Ir tas visas ryžių ritinėlis yra įvyniojamas į nori, t.y. jūros dumblių lakštą. Tai čia būtų klasikinis variantas. Šiais laikais onigiri gali būti kuo įvairiausi:

Forma - nuo trikampių iki hello kitty;
Dydis - nuo vos ne teniso dydžio kamuoliuko iki visai mažų;
Įdaras - viskas kas tinka prie ryžių, bet nėra riebu ar vandeninga, nes kitaip ryžiai nesilaikys sulipę. Onigiri gali būti ir be įdaro.
Nori lapas ir nėra būtinas. Onigiri galima ir kepti.

       Taigi norint pasigaminti onigiri pirmiausia mums reikės lipnių japoniškų ryžių. Tam naudosim sušių ryžius:
1 dalis ryžių
1 dalis vandens

1. Ryžius plauname po tekančiu vandeniu tol, kol vanduo palieka skaidrus. Nukošiame vandenį ir paliekame 30 minučių.
2. Imame keptuvę storu dugnu, supilame ryžius ir vandenį. Uždengiame dangčiu. Užviriname. Ir iškarto sumažiname ugnį iki minimumo. Verdame apie 15 minučių.
3. Nukeliame ryžius nuo ugnies ir paliekame dar 10 minučių pastovėti. Dangčio vis dar nenudengiame.

      Dabar galima pradėti gaminti onigiri. Aš panaudojau sausainių formą, bet galite formuoti ir rankomis.
       Įdarui naudojau umeboshi slyvas*. Rankas pamirkykite vandenyje. Tuomet ryžiai nelips prie rankų. Imame šiek tiek ryžių, dedame juos į formą, gerai suspaudžiame, dedame slyvą ir ant viršaus vėl ryžių. Ir vėl gerai suspaudžiame. Onigiri atsargiai išstumiame iš formos. Taip sunaudojame visus turimus ryžius. Galite valgyti iš karto. Arba dar galite pakepti - įkaitiname keptuvę, įpilame šiek tiek aliejaus, apkepame iš abiejų pusių onigiri. Tuomet imame šepetėlį, mirkome į soją ir aptepame juo onigiri. Ir dar kartą apkepame iš abiejų pusių.

*umeboshi slyvos šiaip yra labai geras dalykas. Jo tonizuoja, šalina toksinus iš organizmo, mažina nuovargį, skatina virškinimą ir padeda nuo pagirių. Bent jau japonai taip teigia. Skonis keistas. Ir rūgštu, ir sūru vienu metu. Vienos man jos ne itin, bet ryžiuose gerai suėjo.

Apie onigiri galite pasiskaityti:

Bananų duona su riešutais

2011-06-06T21:22:00.002+03:00

Kovojau dviem frontais - su akcijine lašiša, kuri visai nenorėjo virsti file, ir su katinais, kurie labai norėjo tos lašišos. Taip man besikeiksnojant ir bevaikant katinus suskambo telefonas - Tu prie kompo? Ne. Toli nuo kompo? Ne. Eik įsijunk. Taigi ką tik išjungiau ir dabar... Eik įsijunk ir tikrink paštą. Tau patiks. Davai... hrrr.... Na, bet įsijungiau, patikrinau ir pamiršau apie lašišą ir jos norėjusius katinus.

Mūsų salotų aplikacija iPad'ui buvo paminėta rusiško "Forbes" žurnalo priede "Forbes Woman" šalia Victoria's Secret ir booking.com aplikacijų. Kai aš tai pamačiau, man žandikaulis taip ir atvipo. Čia jums ne žurnaliukas apie dietas, celiulitus ir raukšles. "Forbes" gi rimtas žurnalas, rašantis apie ekonomiką, verslą ir finansus. Aišku, aš jo tai neskaitau, nes jis man paprasčiausiai neįdomus, bet yra gi kas skaito.

Iki šiol negaliu patikėt, kad ta aplikacija buvo pastebėta. Nes gi prisimenu, su kokia kančia veide ją dariau. Pernai kelis mėnesius mane vis bakino ir visai kaip push'ino beveik kiekvieną dieną - kaip einas? Kiek jau padarei? Jau baigi? Kada pabaigsi? Dar reikia šitaip padaryt. Dar būtų gerai kitaip padaryt. Aš, aišku, zyziau ir ne ką mažiau, ir demonstratyviai akis užvertus į dangų irgi buvau n kartų - nenoriu, neturiu įkvėpimo, nemoku, nėr laiko, nesąmonė, nieko iš to nebus, koks tikslas ir pan. Ir dabar va čia taip kažkaip... "Forbes". Et... Мелочь, но приятно.
Šiaip mano nuomonė apie aplikaciją nepasikeitė. Ir man biški gėda už tas nuotraukas ir jų nenuoseklumą. Ir aš iš tiesų taip manau, o ne koketuoju čia visaip kaip. Šiandien netgi R. paklausiau darbe - O tau ne gėda už ją? Sako - Ne. Mūsų resursai buvo labai riboti, pinigų už ją neprašom. Taip, rezultatas yra šiaip sau ir toli iki idealo, bet kam gėdytis? Gerai pagalvojus, gal ir teisingai žmogus šneka. Pirmas blynas vis tik. Jei tiko "Forbes", kodėl netinka man? Ai, geriau ainam kept bananų duonos.

Idėją su riešutais nužiūrėjau su iš vieno rusiško blog'o. Jei neturit cukrinių runkelių sirupo, tai įdarą darykit taip, kaip nurodyta rusiškam blog'e - su riešutais, cukrumi ir sviestu. Kaip pagrindą ėmiau bananų duoną su rabarbarais.

Reikės:
110 g graikinių riešutų
60 ml cukrinių runkelių sirupo

190 g miltų (405 D)

65 g kuskuso

2 a. š. kepimo miltelių

1 a. š. cinamono

1 a. š. vanilės

3/4 a. š. druskos

110 g sviesto (kambario temperatūros, 82 %)

150 g cukraus

3 kiaušiniai (kambario temperatūros, M dydžio)

2 v. š. brendžio

3 gerai prinokę bananai

1. Peiliu susmulkiname riešutus. Sumaišome su sirupu.

2. Miltus, kuskusą, kepimo miltelius, cinamoną, vanilę ir druską gerai išmaišome dubenyje ir atidedame į šoną.

3. Mikseriu išplakame sviestą su cukrumi iki purumo. Po vieną įmušame kiaušinius. Ir gerai viską išplakame.

4. Supilame brendį. Išmaišome.

5. Susmulkiname bananus šakute arba galite sutrinti blenderiu. Man taip greičiau ir patogiau. Sumaišome kartu su sviesto mase. Tuomet po truputį suberiame sausą mišinį. Išmaišome viską iki vienalytės masės.

6. Kepimo formą patepame riebalais ir pabarstome džiūvėsiais. Įpilame pusę tešlos. Per vidurį suberiame pusę riešutų masės. Supilame likusią tešlą ir ant viršaus suberiame likusius riešutus.

7. Kepame 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių arba kol iškepa.

Skanaus!

Vyno dienos 2011

2011-05-29T09:33:00.001+03:00

Vyno dienos, vyno dienos... Prisiragavom oioioi kiek visko - ir rūgštaus, ir saldaus, ir su taninais, ir be taninų, ir balto, ir raudono, ir rausvo, ir su burbulais, ir be burbulų, ir iš Armėnijos, ir iš Italijos, ir iš Ispanijos, ir iš Lietuvos, ir iš Čekijos, ir iš Makedonijos.... "Vyno dienose" esu buvus 2006, 2007 ir 2008 metais. Po to jie pakėlė bilieto kainą ir sumažino degustacijų skaičių, tai nuo tada ten nebesilankiau. Bet šiemet taip išėjo, kad Eglės dėka gavau šansą patekti ten nemokamai, tai jau ir nepraleidau šitos progos.

Iš manęs vyno išmanytoja tikrai ne kokia, todėl net nesitikėkit išsamios apžvalgos. Paminėsiu tik kelis įstrigusius vynus. Man pačiai keista, kad nuo sausų vynų pereinu prie saldžių. Nors ragavom tikrai gerų sausų vynų, bet viskas ką prisimenu buvo saldieji vynai. Taigi:

Mano meilė Nr. 1 nuo 2007 metų iki pat dabar yra Ca Dei Mandorli Le Donne Dei Boschi Brachetto D'Acqui. Pirmą kartą ragavau jį per tuomet vykusią baltųjų ir rausvųjų vynų degustaciją. Kvapus, lengvas, rausvas, natūraliai saldus, natūraliai šampanizuotas, o tai reiškia, kad burbulai bus labai švelnūs ir tik lengvai palies gomurį, o ne trenks nosin kaip koks Alitos briutas, kurį vėliau ragavom. Atsiprašau tų, kuriems jis patinka, bet man jis fufufu...

Bennet'o stende paragavom labai neblogo pusiau saldaus Prancūziško vyno iš Elzaso regiono - Fernand Engel Gewurztraminer Reserve Alsace A.C. Skonis saldus, bet tuo pačiu gaivus. Tik besiskleidžiančių mangų, migdolų ir skrudintos duonos natų tai jau nepajutau. Reiktų jo nusipirkt ir paragaut vieno. Gal tada ir visos natos atsiskleistų. Kitas vynas Woodhaven Chardonnay, kurio skonio, dievaži, nepamenu, nes po Fernand Engel nublanko po to sekę du vynai, kurie jau buvo sunkesni. Nors gal tik taip atrodė po pusiau saldaus vyno.

Buvo galima paragauti 48 mėnesius brandinto Džiugo sūrio, kuris mane nustebino. Tikrai nesitikėjau, kad jo skonis taip skiriasi nuo to, kurį paprastai perku. O perku tikriausiai patį jauniausią, t.y. 12 mėnesių. Iki šiol nelabai kreipiau dėmesį į jo metus. Tai va, šitas seniausias sūris, jei lyginsim su tuo jauniausiu, yra švelnus ir... turintis saldumo, tiesiog tirpstantis burnoj. O aš Džiugo vieno nemėgstu valgyt. Prie vyno renkuos minkštesnius ir lengvesnius sūrius. Bet šitą tikrai valgysiu vieną.

Sudalyvavom dviejose degustacijose. Viena jų buvo alaus derinimas su maistu. Kadangi jau šitą paskaitą girdėjau, tai nebebuvo taip įdomu... Na, bet kaip sakoma - kartojimas yra mokslų motina.

Antra degustacija buvo "Vyno ir žvėrienos derinimas". Buvo pateikti keturi raudonieji vynai. Apie juos kažką pasakojo Arūnas Starkus ir pats vyndarys iš Prancūzijos. Gaila, bet žvėrieną teko tik įsivaizduot, kaip ji ten gerai dera prie vieno ar kito vyno.
Ai, kažkaip užsifiksavo Starkaus frazė, kad pirkdami pigesnį vyną prarandame potencialaus malonumo gabalėlį. Pavarčiau akis, pagalvojau akimirką, paragavau to trečio išpilstyto vyno, nes šitas lyg ir buvo brangiausias - apie 120 Lt. Tada paragavau to pigesnio už 50 Lt. Dar kartą siurbtelėjau to brangaus. Deja, bet mano neišlavinti receptoriai nepajuto akivaizdaus skirtumo. Jie skiriasi, bet tikrai ne tiek, kad rinkčiausi tą brangesnį. Na, bet ką... esu pakankamai neišsilavinusi vyno ragautoja. Gal aš ir klystu, bet su vynu yra kaip ir su fotografija, t.y. reikia lavinti savo skonį. Pradžioj patinka visokie banalumai - gėlytės, kačiukai ir peizažai. O vėliau pradedi suprast, kas yra tikroji fotografija - Jan Saudek, Henri Cartier Bresson, Helmut Newton, James Nachtwey, Erwitt Elliott ir t.t. Aišku, yra tokių, kurie taip ir lieka visą gyvenimą pirmoj stadijoj. Nesupraskit klaidingai. Dabar turiu omenyje ne kainą, o vyno kokybę. Už 30-50 Lt tikrai galima nusipirkti puikaus vyno.

Galiausiai Heger Eiswein. Tai buvo vienas paskutinių (jei gerai atsimenu) ragautų vynų. Ir tai buvo vynas, kurį jau senokai norėjau paragaut. Gerai, kad Eglė prisiminė apie tą vyną mums stovint netoli Austrijos stendo. Žinojau, kad jo galima nusipirkt Lietuvoj, bet tikrai nesitikėjau, kad bus galima paragaut. Kodėl jis ypatingas? Vynuogės vynui yra skinamos sušalusios, kuomet oro temperatūra kelias paras iš eilės būna -7 - 10 laipsnių, ir kad neištirptų ledas vynuogėse, iš karto, tiesiog lauke, yra spaudžiamos sultys. Pagrindiniai ledo vyno gamintojai yra Vokietija, Austrija ir Kanada. Vynas yra labai saldus, tirštas ir puikaus aromato. Ir žinoma, be galo puikaus skonio.

Bananų duona su rabarbarais

2011-05-25T09:01:00.001+03:00

Na, pagaliau pataikiau kelis kartus pažiūrėt taip išreklamuotus "Virtuvės mitų griovėjus". Turint omenyje tai, kokias laidas mes turėjom ir vis dar turim iki šiol ant LT, manau, kad nieks manęs nekaltins, jog žiūrėjau gan skeptiška nusiteikusi, bet... Hmm.... Man visai patiko. Aišku, tobulėjimui ribų nėra, bet laida nebloga. Receptai man limpa. Netikėta, nauja, netradiciška, pvz., visai norėčiau išbandyt tuos grikių ledus. Labai smagu, kad po laidos Facebook'e sudeda ne tik receptus, bet ir vaizdinę medžiagą. Na, juk nesėdėsi su popieriaus lapu ir tušinuku prieš teliką visą pusvalandį, o ir rašyt aš taip greitai jau nebemoku. Maistas patiektas elegantiškai. Vis tik profesionalai daro, o ne šiaip mėgėjai. Daili baltutėlė studija, o ne kokie nors Lidijos Rasutis namai (Nors nieko prieš juos neturiu. Garbės žodis). Šefai irgi tokie labai nieko. Apskritai, kas gali būti geriau nei vyrai virtuvėje. Kad ir kaip man tai sunku būtų pripažinti, bet vyrai yra geresni virėjai nei moterys.

Na, bet jau laidos svečiai... Suprantu, kad laidą norima populiarint, pritraukt daugiau žiūrovų etc.... Bet kažkaip vis tiek.... Prieš tai buvusioj laidoj dalyvavo Nijolė Pareigytė, kuri, kiek girdėjau, buvo visiškai suvaryta per ПрожекторПерисХилтон šį savaitgalį Vilniuj. O bendradarbis pasakė - aš nesitikėjau, kad ji ant tiek neprotinga. Na, ne visai taip pasakė, bet nekartosiu to viešai. Praeitoj laidoj dalyvavo Kristina Ivanova, kuri, pasirodo, svajoja apie savo kulinarinę knygą... Sėkmės jai. Dabar anonsuoja Ingą ~~Paksaitę~~ Stumbrienę, kuri skiria tik rožinę ir žydrą spalvas. Čia ne mano žodžiai. Straukaitės. Bože, bože... Ir vėl tik pritariamai kinkuos savo šviesią galvą. Dar belieka pakviest nėščią Zvonkę, Oksaną Pikul ir dar kokią Mia (Gal pasakys, kas ją nori nužudyt?).

------

Neketinau daryt jokių pakeitimų recepte, bet išėjo visai netyčia. Už braškes mokėt 11 Lt/kg man kol kas nekyla ranka. Tai pirma. O antra - baigėsi miltai, bet prisiminiau kuskusą. Kažkodėl atrodo, kad kuskusas čia suvaidino nemažą vaidmenį pyrago purumui. Esu anksčiau kepusi bananų duonas, bet niekada iki šiol jos neišeidavo tokios minkštos ir purios. Tai va, minkšta, puri, drėgna su lengva rūgštele bananų duona su rabarbarais:

Jums reikės:

230 g rabarbarų

70 g cukraus

190 g miltų (405 D)

65 g kuskuso*

2 a. š. kepimo miltelių

1/2 a. š. malto muskato

3/4 a. š. druskos

110 g sviesto (kambario temperatūros, 82 %)

200 g cukraus

2 kiaušiniai (kambario temperatūros, L dydžio)

3 bananai**

2 v. š. brendžio

1. Rabarbarus supjaustome gabaliukais, užpilame cukrumi, išmaišome ir atidedame į šoną.

2. Sausus produktus, t.y. miltus, kuskusą, kepimo miltelius, druską, maltą muskatą, gerai permaišome šluotele. Miltus dar ir persijojame. Ir taip pat atidedame į šoną.

3. Sviestą su cukrumi išsukame (mikseriu ar mediniu šaukštu) iki purios masės. Įmušame po vieną kiaušinius ir viską gerai išplakame.

4. Bananus susmulkiname šakute arba blenderiu. Blenderiu man patogiau - greičiau ir geriau susitrina.

5. Tuomet bananus sudedame į sviesto/cukraus masę. Supilame brendį ir išmaišome.

6. Po truputį vis maišydami supilame miltus. Tešla išeina tirštos grietinės konsistencijos. Ir galiausiai suberiame rabarbarus ir vėl viską išmaišome.

7. Skardą ištepame sviestu. Galite dar pabarstyti miltais ar džiūvėsėliais.

8. Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 50 - 60 minučių ar kol iškepa.

*Jei neturit kuskuso, dėkit tiek pat miltų.

** Tokioms duonoms geriausia yra pirkti gerai prinokusius bananus. Tuos su rudom dėmelėm. Tuomet geriausiai atsiskleidžia duonos skonis.

Skanaus!

Su pakeitimas pagal sassyradish

Kepti baklažanai su rudųjų ryžių miso

2011-05-22T20:33:00.000+03:00

Eglė su savo įrašu apie kiną kalta dėl šito apsėdimo. Kodėl galvon anksčiau nešovė ši mintis? Jei yra daromi sąrašai filmų, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su fotografija, tai juk taip pat yra daromi sąrašai, susiję su maistu. Na, ir pradėjau gūglint. Radau ilgą, ilgą filmų sąrašą, sudarytą vieno Kalifornijos universiteto - Food and Eating in the Movies. Tikriausiai sudėti visi filmai, kurie bent mažiausiu aspektu yra kaip nors susiję su maistu. Užimtų daug laiko, kol viską peržiūrėtum ir dar nežinia, ar verta tiek laiko gaišt dėl visų filmų. Na, kaip ten bebūtų, sąrašas yra įspūdingas ir naudingas. Bet nepradėsi gi žiūrėt visko iš eilės. Reikia daryt kažkokią atranką. Pradėjau nuo visokių sąrašų iš serijos - Top 10 food movies, Our 10 best food movies, Top 10 related food movies ir pan. Daugelis jų jau buvo matyti, pvz., Chocolat, Julie&Julia, Woman on Top, Like Water for Chocolate. Šituos tikriausiai visi matėt. Tačiau dar yra labai daug nematytų ir negirdėtų.

Kitchen stories (2003) - iš principo filmas tai visai ne apie maistą, bet veiksmas vyksta virtuvėje. Pokario Švedijos mokslininkai nustatė, kad per metus vidutinė namų šeimininkė beruošdama vakarienę šeimai nueina tokį patį atstumą, koks yra nuo Stokholmo iki Kongo. Ir tada mokslininkams kilo toks labai ... įdomus ir be galo "aktualus" klausimas - o kokį atstumą nueina virtuvėje vieniši vyrai? Ir išleido 18 švedų stebėtojų į Norvegiją pas vienišus kaimo vyrus su sąlyga, jog jokiais būdais nekomunikuos su stebimaisiais ar kaip nors kitaip padės virtuvėje. Kas iš to išėjo, pažiūrėkit patys. Daugiau nepasakosiu. Galiu tik pasakyt, kad tai nuostabus ir labai šiltas filmas. Dar ir ašarą nubraukiau. O garso takelio puikumas!

Tampopo (1985) - japonų komedija. Sukurta vesterno stiliumi. Mieste pasirodo sunkvežimio vairuotojas. Įsivaizduokite Klintą Istvudą ne ant balto žirgo, kur nors Amerikoj, o už baltos fūros vairo Japonijoje. Ir jo vardas Goro. Jau matot? Gerai... Žiūrim toliau. Ir čia prasideda istorija. Vėlų vakarą sustoja jis su savo naparniku pavalgyti tokiame greito maisto noodle restoranėlyje. Savininkės vardas Tampopo. Tiksliau tai joks ne restoranėlis, o tiesiog pakelės skylė ir gamina ji labai prastai. Kaip ir priklauso vesternui - kyla muštynės. Po muštynių - čia jau nesupratau, bet ne esmė - Tampopo paprašo fūristo (!) išmokyti virti ją gerus noodle'us. Na, ir kad jos restoranėlis taptų geriausiu visame mieste. Ir taip prasideda jos mokymas. Man patiko. Tikrai juokingas. Tas humoras toks... naivus ir paprastas. Apskritai rytiečių humoras visai kitoks. Ir filmai jų kitokie, ir jų vaidyba visai kitokia, ir savo emocijas filmuose reiškia visai kitaip nei europiečiai. Tai va, drąsiai rekomenduoju šitą filmą.

Ir čia tik pradžia. Bus daugiau... Tiesa, dabar kažkaip nuklydau link japoniškų filmų.

--------------

Iš karto pasakau, kad baklažanas nuotraukoje nėra sudegęs, kaip galėtų pasirodyt. Na, taip... atrodo baisiai, bet viskas dėl tamsios rudųjų ryžių miso, kuri jau prieš kepant buvo beveik juodos spalvos. Receptą radau Observeryje. Aišku, ant žarijų turėtų būt skaniau nei orkaitėj, bet vis tiek man patiko. Skonis toks saldžiai sūrus, jaučiasi lengvas karamelės skonis, o viduj minkštas ir beveik ištižęs baklažanas... niam.

Reikės:

2 baklažanų (tokių daugiau mažesnių nei didesnių)

3 v. š. miso (naudojau rudųjų ryžių miso)

2 v. š. cukraus

3 v. š mirin*

1. Baklažanus perpjauname išilgai ir kepame orkaitėje apie 30 minučių, kol beveik iškepa.

2. Kol kepa baklažanai, pasiruošiame padažą - visus produktus sumaišome ir nuolatos maišydami pakaitiname keptuvėje. Padažas neturi užvirti. Kai tik cukrus ištirpsta, nukeliame nuo ugnies.

3. Iškepusius baklažanus aptepame gautu padažu. Orkaitėje įjungiame griliaus funkciją ir kepame apie 10 minučių. Patiekiame su ryžiais.

* mirin yra saldus ryžių vynas. Pirkau Skonio studijoj.

Skanaus!

Penny De Los Santos ir jos aštrios ridikėlių salotos

2011-05-18T20:49:00.000+03:00

Visą savaitgalį prakiurksojau prie kompo. Ačiū šiuolaikinėms technologijoms. Ir ačiū tam kažkam, kas organizuoja nemokamus workshop'us online visam pasauliui. Praeitą savaitę buvo unikalus... na, gal čia jau pernelyg ... Bet taip... Tai buvo labailabai puikus nemokamas trijų (!) dienų (beveik po 8 valandas kasdien) worshop'as su Penny De Los Santos. Jos nuotraukas publikuoja National Geographic, Time, Newsweek, Saveur, Martha Stewart. Man ji labiau patinka kaip reportažinio žanro atstovė. Tikrai puiki. Na, ir, žinoma, maistą fotografuoja gerai. Pats workshop'as buvo wow! Daug info, daug atsakymų, daug daug visko. Buvo įdomu žiūrėt į visą "virtuvę" iš vidaus.

Trys pagrindiniai dalykai, kuriuos ji nuolatos kartojo - dėmesys detalėms, momento išlaukimas ir praktika. Kasdienė praktika. Ai, dar šviesa. Iš principo viskas žinoma, bet pamiršta. Tą patį kartoja visi fotografijos klasikai.

Iš twiterio prisirankiojau citatų ateičiai. Kai bus visai nūdna, skaitysiu:

If you are not doing what you love, why not?
Trust in what you are suppose to be doing. We only get to do this once.
Practice seeing everyday. Strengthens photos thru graphics & heart.
Stay with the moment longer then you thought to.
1. make a scene shot 2. hunker down for the detail 3. wait for the moment. wait.
Frame it right and wait!
Stay a little longer, think about your composition and frames.
Just stay there longer. That is my best advice to you. Stay in the moment longer.
Remember where the light is nice. That's all I'm gonna say.
Ask yourself 'where is the light' to determine angle of picture
This is what I see with a lot of photographers, they don't stay in the moment long enough.
Pull away from the subject, explore your subject. Really push yourself to see it differently
Stay with the subject. Don't be so quick to move on.
If you've seen it before... it's cliche.
You gotta know the rules to break the rules. I break my rules all the time.
If it's not happening, it's not happening. I just wait. And if it never happens, I just move on
Get closer to your subject.
Every professional photographer that I admire says the same thing: pause, wait, be patient, take your time, repeat, repeat.
This picture may or may not happen. But I want to be ready when it does.
I relly believe that God is in the details.
You can grow a lot with a fixed 50.
To get great shots, change your perspective and move around. Get in front of the action.
It's all about learning the process of SEEING!
I want you to think about potential in any situation.
If you walk up to someone, you're communicating with your body language, if you zoom, you are not doing that.
The worst thing they can say is no. So just go for it
Food photography is beyond the plate...
Make a photograph every day, put it in a book and see your progress.
You make people forget that you're there and then you quitely make pictures.
I love being behind a camera, it's where I feel most comfortable.
Let your photography be your meditation.

O dabar grįžtam prie maisto... Begūglindama radau aštrias ridikėlių salotas pagal Penny de La Santos. Pirmoji ridikėlių euforija praėjo, kuomet jie yra skanūs tiesiog vieni su juoda duona ir šiek tiek sviesto. Atėjo metas įdomesniems receptams. Receptą radau design sponge. Aišku, keičiau ir prisitaikiau pagal save.

Reikės:
60 ml alyvuogių aliejaus
5 skiltelių česnako
1 v.š. čili dribsnių
pusės citrinos sulčių
pusė apelsino sulčių
2 v.š. alyvuogių aliejaus
druskos pagal skonį

apie 60-70 g varškės sūrio*
2 pundeliai ridikėlių

1. Pirmiausia griežinėliais supjaustome 4 skilteles česnako. Įkaitiname keptuvę, supilame alyvuogių aliejų, sudedame česnakus ir čili dribsnius. Viską kepame ant mažos ugnies apie 3-5 minutes. Aliejų perkošiame per sietelį.
2. Dabar sutriname česnaką su druska. Supilame citrinos ir apelsino sultis. Įpilame alyvuogių aliejaus ir supilame čili aliejų. Šito aliejaus pilkit pagal skonį, t.y. kiek aštriai mėgstat. Pyliau 1 arbatinį šaukštelį. Padažą gerai išplakite šluotele iki vientisos masės. Paragaukite. Jei ko nors trūksta, įpilkite čili aliejaus, įdėkite druskos ar įpilkite šiek tiek apelsino sulčių.
3. Supjaustykite ridikėlius, varškės sūrį sutarkuokite per burokinę tarką. Sumaišykite su ridikėliais. Ir užpilkite padažo.

* arba kokio nors kito. Eksperimentuokit. Aš kažkodėl pirmiausia pagalvojau apie varškės sūrį. Man labai patiko.

Skanaus!

"RiverSide" restorano valgiaraštis - pavasaris/vasara

2011-05-16T21:44:00.006+03:00

Rašau, trinu, vėl rašau ir vėl trinu... Po velniais, kaip aprašyt tai, kas buvo taaaip gerai, o patirties vertinant ir aprašinėjant patiekalus yra apskritas nulis. Prieš savaitę abi su Egle gavom pakvietimą paragauti ir įvertinti restorano "RiverSide" naują valgiaraštį. Restoranas kaip ir kiekvienais metais atnaujina savo meniu - pavasariui/vasarai siūlydamas lengvesnius patiekalus, o rudeniui/žiemai - sunkesnius.

Išplatintame pranešime spaudai yra rašoma, jog šį pavasarį ir vasarą restorano virtuvė stebins lankytojus įvairove nuo jau pamėgtų restorano patiekalų iki naujų kūrinių gurmaniškam skoniui. Anot virtuvės šefo, šį sezoną ypatingas dėmesys skiriamas sveikai ir subalansuotai mitybai. Tai sezonas turtingas šviežiomis daržovėmis, vaisiais, prieskoninėmis žolelėmis, todėl ir valgiaraštį papildėme pavasarinėmis daržovių salotomis, kremine brokolių ir porų sriuba, lengvais užkandžiais, tokiais kaip ryžių tešlos suktinukai su daržovėmis, sojų daigais, krevetėmis. Bet gana čia copy paste daryt nuo pranešimo spaudai, žiūrim, ką turim, t.y. ką mes šiandien ragavom:

Užkandžiai. Užkandžiams buvo patiekta kepta antiena su apelsino skiltelėmis, riešutais, jaunomis šparaginėm pupelėm, pomidoriukais.

Sriuba. Oi, sriuba tai buvo gėris neišpasakytas - tiršta ir švelni prancūziška žuvienė, kuriai pagaminti buvo naudojamos 5 rūšių žuvys ir jūros gėrybės, tiekiamos tirštame žuvies sultinyje, paskanintos šafranu bei apelsinų žievelėmis. Prie žuvienės patiekiama dar ir šilta prancūziška duonelė (kepta restorane) su "Rouille" padažu.

Toliau buvo dar geriau - karališkos krevetės su keptomis daržovėmis (niam), patiekiamos karštoje keptuvėje su trimis padažais. Dieve, dieve... Patiekalas paprastas kaip du kart du, bet be galo skanus. Jei ten būsit, tai būtinai užsisakyt šitą patiekalą. Patiekalas, beje, yra skirtas dviem asmenims.

Ir galiausiai desertas. Tai yra šio sezono naujiena. Ragavome virtuvės šefo rekomenduojamą desertą, kuris priklausomai nuo metų laiko bus kuriamas vis iš kitokių sezono uogų ir vaisių. Kadangi šiuo metu klesti visai nepelnytai nurašyti ir užmiršti rabarbarai, mes buvome pavaišintos pyragu iš jų. Genialumas slypi paprastume. Labai paprastas, bet be galo gardus pyragas. Pyrago pagrindas yra tobulas. Man toks niekaip neišeina.

Net nepajutom, kaip prabėgo dvi valandos. Ačiū labai už pakvietimą ir šiltą priėmimą Karolinai ir Mindaugui. Žadėjo pakviesti ir į rudens sezono pristatymą. Jau dabar pradedu laukt rudens.

Švilpikai

2011-05-15T19:24:00.001+03:00

Ridikėliai, kalendros, krapai, bazilikų daigai, mairūnų daigai, braškių daigai, agrastų krūmeliai, obelų sodinukai, kriaušių sodinukai, baltosios ramunės, petunijos, o kur dar sėklos - burokėliai, morkos, moliūgai, melisos etc. Man KOMA. Ir taip kiekvieną pavasarį. Nesuprantu iš kur staiga išlenda ta sodininkė/daržininkė, bet tokiu metų laiku kyla nenumaldomas noras sukišti rankas į žemę. Svajoju apie pomidorų ir agurkų šiltnamį. Tikriausiai 12 metų gyvenimo Kėdainiuose savo davė. Ten visi gi turi šiltnamius su agurkais. Ir mano tėvai turėjo. Pirkom žigulius iš agurkų. Ot.

Dabar neturiu net normalaus balkono, todėl tenkinuosi keliais loviais savo taip vadinamame francūziškame balkone. Naudos iš tų prieskonių nėr daug. Tenka vis tiek turguj dasipirkinėt, o dar nuo katinų turiu saugot, kurie tik ir taikos pakramsnot. Kaip ten bebūtų, šiemet ir sodinu bazilikus, kalendras ir petruškas.

Reikės:
1 kg krakmolingų bulvių (6-7 bulvės)
apie 160 g miltų
1 kiaušinis

1. Išverdam su lupenom bulves. Atvėsiname, nulupame ir sumalame mėsmale arba sutarkuojame per burokinę tarką.
2. Suberiame miltus, įmušame kiaušinį, pasūdome ir išminkome.
3. Formuojame volelį, jį šiek tiek suplojame ir supjaustome įstrižais rombais. Sudedame į miltais pabarstytą skardą. Viršų galima patepti plaktu kiaušiniu.
4. Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30-40 minučių. Arba kol gražiai paruduoja.

Padažui:
150 g miško grybų
pusė smulkiai sukapoto čili pipiro
skiltelė smulkiai supjaustyto česnako
2 v.š. sviesto
druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį
samtis vandens arba sultinio
apie 20 šalavijo lapelių
pundelis petražolių
Parmezano tipo sūrio

1. Keptuvėje ištirpiname sviestą. Sudedame grybus ir pakepame kelias minutes.
2. Tuomet sudedame čili, česnaką, druską ir pipirus. Kepame viską dar kelias minutes.
3. Įpilame samtį vandens arba sultinio ir dar paverdame 5 minutes.
4. Kitoje keptuvėje ištirpiname sviestą ir lengvai pakepame šalavijo lapelius.
5. Iškepusius švilpikus sudedame į grybų padažą ir viską išmaišome. Patiekiame su keptais šalavijo lapeliais, šiek tiek tarkuoto kietojo sūrio ir smulkiai kapotomis petražolėmis.

Skanaus!

Švilpikai iš "Lietuvių valgiai", 1983.
Padažas iš Jamie Oliver "Cook with Jamie"

Desertų vakaras su likeriu

2011-05-14T09:06:00.002+03:00

Laukiau vieno meilo, gavau kitą - Sveikos, primenu, kad rytoj 18 val. laukiame jūsų abiejų (t.y. manęs ir Eglės) desertų gamybos vakare “Kulinarijos studijoje"... Pavarčiau akis, perkračiau atmintį. Nieko. Rašau Eglei - kur mes ryt einam? ... Ai, pamiršau pasakyt. Desertų vakaras su likeriais".
Tai va, vakar alkoholinių gėrimų gamintojas "Stumbras" pristatė naują produktą iš "Poema" serijos - kreminį likerį iš šviežios grietinėlės. Man tai jie visai nieko tie kreminiai likeriai, ypač Baileys. Su ledukais neblogai susivartoja. Likerio ragavom nedaug, nes gaminom desertus. Tris saldžius desertus. Labai saldžius. Kaip atskiri desertai jie yra puikūs, bet kai juos visus paragauji per vieną vakarą... saldus likerio padažas, džiovinti vaisiai, aliejuje kepti tokie kaip žagarėliai, maskarponė, plakta grietinėlė, keptas obuolys, vėl maskarponė, vėl plakta grietinėlė, panna cotta su likerio padažu... Och, man taip retai būna. Tikrai retai... Pusryčiams graužiau juodą duoną, o kava be cukraus pasirodė visai vartotinas gėrimas.
Dalyvių nuomonės dėl geriausio deserto išsiskyrė. Asmeniškai man skaniausia buvo panna cotta su džiovintomis slyvomis. Tos slyvos ten tiesiog idealiai dera.

Grietinėlės ir likerio "Poema" panna cotta pagal Darių Dabrovolską
10 porcijų

30 g želatinos
500 ml pieno
500 ml grietinėlės
300 ml likerio Poema
100 g džiovintų slyvų

Padažas:
300 ml kavos
100 ml grietinėlės
50 g cukraus
6 kiaušinio tryniai

Užverdame pieną su grietinėle, supilame likerį. Atvėsiname ir sumaišome su ištirpinta želatina. Slyvas supjaustome šiaudeliais, sudedame į indelius ir užpilame atvėsusiu mišiniu. Indelius sudedame į šaldytuvą ir šaldome tol, kol panna cotta sustingsta.
Padažas: sumaišome kavą su grietinėle. Trynius plakame su cukrumi tol, kol pabaltuoja. Kavos ir grietinėlės mišinį pakaitiname, pilame į išplaktus trynius, permaišome ir kaitiname ant garų maišant, kol padažas sutirštėja.

Nigel Slater ir kepti baklažanai

2011-05-08T11:32:00.000+03:00

Na gi, turiu naują herojų. Ir tai yra ne kas kitas, o Nigel Slater. Jis yra žinomas maisto žurnalistas, jis yra rašytojas, jis yra dar ir laidos vedėjas. Observeryje jau daugiau nei 10 metų turi savo skiltį. Iš viso yra išleidęs per 10 knygų. Pasak wikipedijos, plačiajai visuomenei tapo žinomas 2004 metais, kuomet išleido prisiminimų knygą - Toast: The Story of A Boy's Hunger. Knyga susišlavė nemažai apdovanojimų. Tarp kurių yra ir geriausios biografijos apdovanojimas. O pernai dar buvo ir ekranizuota BBC1 televizijos. Knygą skaičiau ir man labai patiko.

Jo laida "Simple Suppers" irgi be galo miela. Man jis yra Nigella Lawson vyriškas variantas. Tik neturi to seksualumo, kuriuo spinduliuoja Nigella. Turi kažką tokio... meditatyvaus. Prieš miegą jo laidos labai gerai susižiūri ir nuteikia raminančiai.

"The Kitchen Diaries" (Virtuvės dienoraščiai) yra dešimtoji jo knyga. Ir pats Nigel'as nedvejodamas ją įvardija kaip savo mėgiamiausią knygą. Įžangoje rašo - knyga yra apie tai, ką aš paprastai gaminu namie. Maistas, kurį gaminu sau, draugams, šeimai, vakarėliams, sekmadienio pietums ar užkandžiams, nuo pirmadienio iki penktadienio. Daugelį patiekalų būtų galima pavadinti fast food'u, kadangi autorius mano, kad gyvenimas yra per trumpas, jog leistume visą dieną virtuvėje, tačiau dalis patiekalų yra gaminami nedovanotinai ilgai. Didelis dėmesys skiriamas sezoninei mitybai, vietiniams produktams, vietiniams gamintojams. Na, tai tiesiog teisinga knyga su teisingais receptais ir teisinga nuotaika. Tarkim imbierinio pyrago kepimas yra tinkamas šaltam sausio sekmadieniui arba curry gaminimas vėsų balandžio vakarą.

Beveik visi patiekalai yra verti dėmesio. Tikriausiai tai pirmoji knyga, iš kurios aš noriu gaminti ir išbandyti viską. Jei norit kasdien valgyt nekasdieniškai, tai knyga tiesiog privalo atsidurti Jūsų knygų lentynoje. Visi ingredientai yra prieinami ir be galo paprasti. Na, gal su žuvies produktais ant LT būtų problemos, bet galima pakeist kitokia žuvimi, improvizuot ir t.t.

Reikės:
2 vidutinių baklažanų
alyvuogių aliejaus
malto kardamono*
druskos, šviežiai maltų pipirų pagal skonį

Padažui:
3 v. š. natūralaus jogurto
1 v. š. tahini pastos
1 v. š. alyvuogių aliejaus
1 v. š. čiobrelių
citrinos sulčių pagal skonį

1. Baklažanus supjaustome riekelėmis. Iš abiejų pusių su šepetėliu aptepame aliejumi. Užbarstome druskos, šviežiai maltų pipirų ir kardamonu. Kepame apie 40-45 minutes orkaitėje, įkaitintoje iki 200 laipsnių.
2. Kol kepa baklažanai, pasidarome padažą. Visus produktus gerai sumaišome šluotele iki vienalytės masės. Įdedame druskos, pipirų pagal skonį. Ir įspaudžiame citrinos sulčių. Irgi pagal skonį.
3. Iškepusius baklažanus aptepame padažu. Patiekiame su ryžiais.

* Geriausia yra naudoti kardamono sėklas ir jas šviežiai susimalti. Skirtumas tarp pirktinio malto kardamono ir šviežiai malto yra kaip diena ir naktis. Aš dar rytais labai mėgstu gerti kavą su pienu, pagardintą šviežiai maltu kardamonu.

Skanaus!

Pagal Nigel Slater "The Kitchen Diaries"

P.S. Ne į temą, bet negaliu susilaikyt neparašius. Vakar Mindaugo Maximoj mačiau Jamie žurnalą. Kaina svarais yra 3,99 (arba apie 16 Lt). Kaina litais - 36,99 Lt! Išprotėjo visiškai. Čia juk knygą galima nusipirkti už tokius pinigus.

Anyžinis pyragas

2011-04-27T20:07:00.004+03:00

Šiemet kaip ir pernai Electrolux'as tinklaraštininkams davė išbandyt savo buitinę techniką. Buvo trys galimybės - dulkių siurblys, smulkintuvas (apie jį kiek vėliau) ir mikrobangų krosnelė-duonkepė. Pirmoji mikrobanginę išbandė Elžbieta. Dabar atėjo mano eilė. Na, ką aš galiu pasakyt. Mikrobanginės namie iki šiol neturėjau. Ir net tokia mintis ją pirkti niekada gyvenime nebuvo šovusi. Ką su ja veikt? Maistą sėkmingai pasišildau puode ar keptuvėj.

Ir nieko naujo nei Elžbieta aš nepasakysiu - belieka tik pritariamai galva linksėt. Manau, kad Indrei barake tai turėtų būti idealus dalykas. Taip pat kokioj sodyboj. Kuomet yra noras kepti, bet nėra orkaitės. Na, bet Elžbieta apie tai jau irgi rašė.

Duonkepės funkcijos nebandžiau. O konvekcija man visai patiko. Būtent dėl konvekcijos funkcijos aš ją ir ėmiau. Mėsa kepa gerai, troškinasi irgi, daržovės man iškepė irgi gerai, mocarelos kepsneliai irgi išėjo puikūs (itin rekomenduoju. Valgiau su pomidorais ir šviežiais bazilikais. Nerealu!). Kol jos iš manęs neatėmė, planuoju dar kept kiaulienos šonkauliukus.

Dabar apie minusus. Kepant mikrobanginė skleidžia pernelyg daug šilumos IMHO. Žiemą, aišku, tai visai smagu, bet vis tiek kažkaip... Dar spėju, kad šiluma pasiskirsto ne visai tolygiai. Kepant mėsą, daržoves tai nėra taip jau ir svarbu, bet ne kepant pyragus. Man sudegė vienas šonas. Kepiau antrą kartą, pamažinau temperatūrą - sudegė vis tiek. Nors Elžbietai iškepė puikiai. Gal kažką ne taip dariau.

O kepiau, kepiau net du kartus (ir tikrai kepsiu dar ne kartą) anyžinį pyragą pagal David Lebovitz. Tai tikriausiai best ever pyragas, kokį tik esu kepusi iki šiol. Garbės žodis. Bet čia su sąlyga, jei mėgstat anyžius. Aš nuo anyžiaus kvapo (ir skonio) kaifuoju.

Reikės (Visi produktai kambario temperatūros, forma 8x27 cm):
3/4 a.š. maltų anyžių
175 g miltų (405D)
60 g migdolų miltų*
1 1/2 a. š. kepimo miltelių
1/4 a. š. druskos
120 g sviesto (82%)
180 g cukraus
2 kiaušiniai (L dydžio)
60 ml pieno
60 ml anyžių likerio**
1 apelsino žievelė

Glaistas
3 a. š. cukraus
50 ml anyžių likerio

1. Anyžius, miltus, migdolų miltus, kepimo miltelius ir druską gerai permaišome dubenyje su šluotele. Sausas mišinys paruoštas.

2. Cukrų su sviestu išsukame iki purumo. Po vieną įmušame kiaušinius ir gerai išmaišome.

3. Apelsiną labai gerai nuplauname ir nutarkuojame žievelę be baltosios dalies.

4. Sumaišome pieną, anyžių likerį ir apelsinų žievelę.

5. Į sviesto/cukraus/kiaušinių masę suberiame pusę sauso mišinio. Gerai išmaišome.

6. Supilame pieną su anyžių likeriu. Išmaišome.

7. Ir suberiame likusį sausą mišinį. Gerai išmaišome. Supilame į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi.

8. Kepame 175 laipsnių temperatūroje apie 40-50 minučių.

9. Ištraukiame iš orkaitės ir leidžiame pyragui atvėsti 30 minučių. Išimame iš kepimo formos. Nuimame popierių.

10. Sumaišome likerį su cukrumi. Cukrus neturi ištirpti. Tiesiog suberkit ir kelis kartus permaišykit.

11. Pyragą subadome mediniu pagaliuku (50 kartų - mhm... taip knygoj parašyta) ir tepame likerį su šepetėliu ant pyrago viršaus, taip pat ir šonų nepamirštam. Turit sutepti visą likerį.

12. Dabar sunkiausia dalis - palikit pyragą ramybėje bent 3 valandoms. O geriausia per naktį. Tik šiukštu neragaukit iš karto. Mokykitės iš svetimų klaidų, t.y. mano. Bus tikrai neskanu. Bet jei ištversit - būsit apdovanoti už savo kantrybę nuostabiai minkštu, puriu, nuostabaus anyžių kvapo ir skonio pyragu.

* migdolų miltų galite pasidaryti taip: nusipirkite migdolų drožlių ir jas sumalkite su kavamale. Štai Jums ir miltai.

** Originaliame recepte tai yra absento pyragas. Tačiau absentą galima keisti anyžių likeriu. Todėl, jei nemėgstat anyžiaus, bet mėgstat absentą - darykit su juo.

Skanaus!

Pagal David Lebovitz "The Sweet Life in Paris"

Kepta kiauliena aluje su obuolių koše

2011-04-25T19:46:00.000+03:00

Praeitą sekmadienį Kaune pasibaigė 2010-2011 metų ledo ritulio sezonas su fanfarais, apdovanojimais, šampanu, džiaugsmu ir nusivylimo kartėliu pralaimėjus. Na, gerai, fanfarų nebuvo, bet visa kita buvo. Ir muštynės buvo. Na, viskas vyko kaip priklauso. Jau pripratau, kad sekmadieniais kaip į bažnyčią važiuoju į Pramogų areną. O ką dabar reiks daryt?

   Manęs klausia - kodėl ne krepšinis? Ne koks futbolas? Aaa... Todėl, kad ledo ritulys. Iki šiol galvojau, kad jei nefotografuočiau, tai man būtų neįdomu žiūrėt, bet pasirodo, kuomet turi favoritus, tai ... hmm... net pamiršti, kad fotografuot reikia, ypač jei vyksta kova dėl pirmos vietos.
   O vaikų ledo ritulio lyga yra iš viso kažkas nerealaus. Kažkodėl maniau, kad ten bus neįdomu, bet aš klydau. Ten įdomiau nei vyrų lygoj. Daug daugiau nevaržomų emocijų ir noro nugalėt. Taip pat ir muštynių. Be jų niekaip. Tai jie man išaiškino, kad geriausios nuotraukos yra su lekiančia šaiba į vartus. O taip va.
   Juokingiausi, aišku, yra patys mažiausieji (10-mečiai) - jiems ir pačiūžas reikia užrišt, šalmus pataisyt, pagirdyt, tie, kurie tuo metu nežaidžia dar spėja tarpusavyje susipykt, susimušt, susitaikyt, iš lazdų pasidaryt špagas ir sėkmingai pasišpaguot. Smagu ten. Užmeskit akį į ledo aikštę, jei būsit Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos Akropoliuose. Treniruotės vyksta ir vasarą.

-----------

Genialiai paprastas ir labai gardus receptas. Vietoj sultinio naudojamas alus, kuris priduoda šiek tiek kartumo ir tuo pačiu šiek tiek saldumo, o vietoj įprasto garnyro - obuolių košė, kuri patiekalo neapsunkina ir suteikia gaivumo.

Reikės:
2 v. š. sviesto kepimui
apie 600-700 g kiaulienos (originaliame recepte buvo jautiena)
apie 500 g svogūnų
nedidelis pundelis čiobrelių
2 v. š. miltų
1 butelis Baltijos tamsaus alaus*
2 v. š. garstyčių (kokias mėgstat)
druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį

Garnyras
apie 1 kg obuolių
šiek tiek vandens
2 v. š cukraus
žiupsnis cinamono

1. Mėsą nuplauname ir nusausiname. Įtriname druska ir šviežiai maltais pipirais. Įkaitiname keptuvę, ištirpiname sviestą ir lengvai apkepame mėsą. Ilgai kepinti nereikia. Tiesiog, kad apskrustų.
2. Kol kepa mėsa, svogūnus supjaustome žiedais.
3. Apkepusią mėsą perdedame į lėkštę. O į tą pačią keptuvę sudedame svogūnus ir čiobrelius. Sumažiname ugnį ir kepame svogūnus (vis pamaišydami) tol, kol suminkštėja - apie 15 minučių.
4. Suberiame miltus ir pakepiname kelias minutes vis pamaišydami.
5. Tuomet supilame alų. Dar pakepame kelias minutes, kol pradės tirštėti.
6. Imame troškintuvą, sudedame mėsą ir užpilame svogūnais. Uždengiame ir kepame orkaitėje 180 laipsnių temperatūroje apie 50 minučių.

Garnyras. Obuolius nuplauname, supjaustome į 8 dalis ir sudedame į puodą. Įpilame šiek vandens, suberiame cukrų ir cinamoną. Verdame iki obuoliai suminkštėja. Na, kad jau būtų įmanoma sutrinti su šakute.

*Sakykit, ką norit, bet smulkios dovanėlės nuteikia maloniai. Prieš šventes Švyturys tiesiai į darbą pristatė visą dėžę alaus. Kolegos liko patenkinti.

Skanaus!

Pagal Nigel Slater "Simple Suppers".

Imbierinis pyragas

2011-04-10T14:33:00.001+03:00

Šį kartą nuostabus imbierinis pyragas su lengvais pakeitimais pagal Nigel Slater iš jo knygos "The Kitchen Diaries" (Apie šitą naują apsėdimą parašysiu šiek tiek vėliau). Nors jį labai skeptišku žvilgsniu palydėjau į orkaitę dėl tešlos skystumo, bet pyragas išėjo drėgnas, minkštas ir lengvai kandantis liežuvį. Šiek tiek primena vaikystėje mano močiutės keptą meduolį.

Reikės:

250 g miltų (405D)

2 a.š. malto imbiero

1 a.š. cinamono

1 1/2 a.š. kepimo miltelių

žiupsnis druskos

200 g medaus*

2 a.š. imbiero sirupo**

125 g sviesto (82%)

55 g imbiero gabaliukų iš sirupo

125 g muskovado cukraus

2 kiaušiniai (L dydžio)

240 ml pieno

1. Dubenyje persijojame miltus, maltą imbierą, cinamoną, druską ir kepimo miltelius. Dar su šluotele viską gerai permaišome.

2. Medų, imbiero sirupą ir sviestą pakaitiname ant mažos ugnies, kol viskas ištirpsta. Bet neužviriname. Tiesiog kai tik sviestas ištirpsta ir nukeliame nuo ugnies. Suberiame cukrų ir labai smulkiai sukapotus imbierus. Viską išmaišome.

3. Į dubenėlį įmušame kiaušinius, supilame pieną ir lengvai viską suplakame su šluotele. Labai stengtis nereikia, tiesiog pienas su kiaušiniais turi susimaišyti.

4. Tuomet į miltus šiek tiek įpilame medaus, sviesto ir cukraus mišinio, išmaišome. Tada vėl įpilame, vėl išmaišome. Ir taip kol viską supilsite. Kai viską išmaišome, tuomet pilame pieno ir kiaušinių mišinį. Irgi po truputį. Tešla išeina skysta. Na, tokia beveik kaip blynams.

5. Kepimo formą išklojame kepimo popieriumi. Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 40 minučių. Ar pyragas iškepęs, patikrinkite su mediniu pagaliuku - ištraukus jis turi būti švarus.

6. Paliekame atvėsti. Ir jei turėsite valios, suvyniokite į foliją ir palikite kelioms dienoms subręsti.

* Pagal receptą buvo auksinis sirupas. Tad jei jo turit, naudokite jį.

** Imbiero sirupą kažkada gaminau pagal kepykla Nr. 5 receptą. Tik imbiero gabaliukus taip ir palikau tame sirupe. Stovi tas sirupas jau labai ilgai šaldytuve. Buvo gera proga jį sunaudot.

Skanaus!

Marokietiška vištiena su sūdytomis citrinomis

2011-04-03T20:47:00.007+03:00

Na ką... nekantriai laukiau, laukiau ir sulaukiau - pagaliau sūdytos citrinos patapo vartojamos. Taigi marokietiško stiliaus vištiena:

Reikės:

2 a.š paprikos

1 a.š. kumino

1 a.š. malto imbiero

1 a.š. ciberžolės

1/2 a.š. cinamono

1/4 a.š. šviežiai maltų pipirų

2 v.š. alyvuogių aliejaus

6 vištienos šlaunelės (arba bet kokia kita vištos dalis)

3 skiltelės česnako

2 vidutiniai svogūnai

1 sūdyta citrina (Išpjauname minkštimą ir baltąją dalį*. Žievelę smulkiai supjaustome)

200 g žalių alyvuogių

100-200 ml vandens

Kelios šakelės petražolių ir kalendros

1. Prieskonius sumaišome ir jais ištriname vištieną. Viską paliekame valandai.

2. Stambiai supjaustome svogūną. Susmulkiname česnaką.

3. Imame gilią keptuvę su dangčiu. Įkaitiname aliejų, vištieną pakepiname iš abiejų pusių, kad gražiai apskrustų. Sudedame svogūnus ir česnaką. Įpilame vandens. Suberiame alyvuoges ir supjaustytas sūdytas citrinas. Uždengiame dangčiu ir verdame ant vidutinės ugnies apie 30 minučių. Arba kol vištiena pradeda nertis nuo kaulo.

4. Sukapojame petražoles su kalendra ir užberiame ant vištienos.

5. Patiekiame su ryžiais.

Druskos papildomai nereikia dėti, nes alyvuogės ir citrinos yra pakankamai sūrios. Na, nebent mėgstant sūriai, bet vis tiek atsargiai. Dėkit pačioj pabaigoj.

* Baltąją dalį itin kruopščiai išpjaukite, nes kitaip jausis kartumas.

Skanaus!

Apie maistą ir alų

2011-03-30T19:56:00.006+03:00

Vakar mane įtikino, kad alus yra ne tik "tikrų vyrų gėrimas". Alumi galima mėgautis lygiai taip pat kaip ir vynu. Ir lygiai taip pat jį galima derinti prie maisto. Bet pradedu nuo pradžių...

Prieš geras dvi savaites gavau el. paštu pakvietimą į neformalią alaus ir maisto gaminimo sesiją. Alaus šiaip negeriu. Na, bet aš juk esu atvira naujiems skoniams ir mielai sutikau dalyvaut. Juo labiau, kad intrigavo žodžiai "alaus somelje".

Gaminama buvo "Kulinarijos studijoje", o visam paradui vadovavo virtuvės šefas ir alaus somelje Donatas Dobrovolskas. Renginys buvo skirtas maisto tinklaraštininkams. Kas šiaip yra labai smagu, kad vis dažniau yra atsigręžiama į tinklaraštininkus. Dalyvavo - Žaidžiame virtuvę, Žaidimų aikštelė, Braškės su pipirais, Vyrai virtuvėje, Popas.

Pirmas patiekalas buvo
skrudinti vištienos petukai
paskaninti rozmarinu, čiobreliais ir česnaku, patiekiami su troškintomis morkomis (pagal Donatą Dabrovolską)

2 porcijoms reikės:

10 vištienos petukų

Pundelis čiobrelių

Pundelis rozmarino

2-4 skiltelės česnako

1 čili pipiro

2 - 4 morkos

petražolės

alyvuogių aliejaus

20-30 ml sojos padažo

druskos, pipirų

Susmulkiname čiobrelį, rozmariną, čili pipirus, supjaustome ir sutriname česnakus. Visus šiuos susmulkintus produktus sumaišome ir užpilame alyvuogių aliejumi. Paruošta mase marinuojame vištienos petukus. Marinuoti vištienos petukai kepami įkaitintoje orkaitėje 180 laipsnių temperatūroje, 20 -30 min.

Nuvalytas morkas supjaustome plonais šiaudeliais. Petražoles susmulkiname ir dedame kepti į sausai, gerai įkaitintą keptuvę. Apkepinę morkas, pilame sojos padažą. Sojos padažui šiek tiek nugaravus, dedame į lėkštę, kartu su orkaitėje iškeptais vištienos petukais.

Šis patiekalas buvo patiektas su lager tipo alumi, t.y. Švyturio Ekstra Draught.

Antras patiekalas buvo
baltos žuvies kepsnys, patiektas su kuskusu, feta ir vynuoginiais pomidorais (pagal Donatą Dabrovolską)

2 porcijoms reikės:

2 baltos žuvies filė

30 g sviesto (kepimui)

Šakelė šviežių čiobrelių ir rozmarino

Pundelis daigintų kviečių

1 stiklinė kuskuso

1 stiklinė vandens

1 skiltelė česnako, žiupsnelis ciberžolės

100 g fetos sūrio

10 vynuoginių pomidoriukų

10 žaliųjų alyvuogių

pundelis daigintų kviečių

2-3 šaukštai alyvuogių aliejaus

druska, pipirai

Žoleles susmulkiname, sumaišome su šlakeliu alyvuogių aliejaus ir sutepame (užmarinuojame) žuvį.

Nuvalytus česnakus susmulkiname, sutriname ir maišome su stikline kuskuso ir po truputį maišydami mišinį kepiname sausoje, gerai įkaitintoje keptuvėje, kol pasijus malonus kepintų česnakų kvapas. Tuomet tuo pačiu metu atskirame puode viriname vandenį su ciberžole, užvirus pilame į įkaitintą kuskusą. Pamaišome ir uždengiame dangteliu, palaikome 3- 5 min., kol išbrinks. Tuomet įpilame šaukštą aliejaus ir išmaišome kruopas.

Supjaustome pomidoriukus į 2-4 dalis, susmulkiname kubeliais sūrį. Paruoštas kuskuso kruopas kepiname ant sausos, įkaitintos keptuvės ir sumaišome su smulkintais pomidoriukais ir fetos sūriu.

Padažas. Susmulkiname žalias alyvuoges kartu su daigintais kviečių želmenimis. Gautą mišinį pagardiname druska ir pilame alyvuogių aliejų.

Marinuotą žuvį kepiname svieste pabarstydami druska (su druska atsargiai, nes feta yra sūri) ir pipirais iš abiejų pusių 3-5 min. Paruoštas kuskusas patiekiamas su kepinta žuvimi ir smulkintu alyvuogių padažu.

Šis patiekalas buvo patiektas su Švyturio baltu alumi. Būtent baltas alus labai tinka prie patiekalų, kurie turi šiek tiek rūgšties. Donatas sakė, kad šis alus labai tinka prie caprese salotų.

Ir galiausiai desertas. Taip, alų, pasirodo, galima derinti ir su desertais. Morkų pyragas su ledais ir keptais migdolais. Patiektas su Švyturio Adler Bock. Keisčiausia yra tai, kad valgai pyragą, užgeri alumi ir atrodo, kad taip ir turi būti. Nėra jokio skonių disbalanso (oi, kaip čia gudriai pasakiau). Receptas bus artimiausiu metu.

Dar pora dalykų:

Sakė, kad Švyturio baltas alus yra labai skanu su mėtom - tiesiog bokale sugrūdame mėtas, įdedame ledo ir įpilame alaus. Leidžiame šiek tiek pastovėti ir ragaujame.
Sakė, kad alus yra labai skanu su juoduoju šokoladu. Tik bėda, kad pamiršau alaus rūšį. Bet tikriausiai bus Adler Bock. Gal kas komentaruose parašys.
Daugiau receptų su priderintu alumi galite rasti www.tradicinekolekcija.lt. Aš jau apžiūrėjau ir netgi radau receptą su sūdytomis citrinomis. Kaip tik mano citrinas jau galima ragauti ir gaminti.

Kruasanai su migdolais

2011-03-26T08:43:00.001+02:00

Aš trumpai ir greitai. Jei ne Daina, tai receptas būtų pasirodęs gal tik po savaitės ar dviejų. Bet ji taip gražiai ir ilgai prašė... Nuostabus receptas savaitgalio pusryčiams. Jaučiau, kad tai bus mirtis alyvose. Skonis - dieviškas... Bent jau man. Na, pabandykit patys ir pasakykit man po to, ar aš klydau.

Reikės:
2 vakarykščių kruasanų
15 g migdolų drožlių

Sirupui:
40 ml vandens
1 v. š. cukraus
1 v.š. brendžio

Įdarui:
30 g cukraus
30 g migdolų drožlių
žiupsnis druskos
30 g sviesto (supjaustyto gabaliukais)
1 kiaušinis (S dydžio)

1. Paruošiam sirupą: vandenį, cukrų ir brendį išmaišome ir kaitiname tol, kol ištirpsta cukrus.
2. Įdaras - su smulkintuvu sumaišome cukrų, migdolus ir druską iki vientisos masės. Tuomet sudedame sviestą ir vėl įjungiame smulkintuvą. Ir galiausiai įmaišome kiaušinį. Plakame viską tol, kol masė palieka kreminė.
3. Perpjauname kruasanus išilgai. Vieną dalį aptepame kremine mase. Uždedame kruasano kitą dalį ant viršaus. Tuomet gausiai aptepame sirupu ir apibarstome migdolais. Taip pat gausiai.
4. Kepame įkaitintoje iki 180 laipsnių orkaitėje apie 15 minučių. Migdolai turi gražiai paruduoti.

Su lengvais pakeitimais pagal Delicious days

Skanių pusryčių, o aš važiuoju Kaunan į ledo ritulio lygos finalą. Jėė... dvi dienos gero žaidimo.

Tinklaraštininkų tylos diena

2011-03-18T09:36:00.000+02:00

Aukas nukentėjusiems galima pervesti į specialiąsias Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos sąskaitas (jas taip pat galima rasti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos internetiniame puslapyje www.redcross.lt):

AB SEB bankas Nr. LT27 7044 0600 0090 8211

AB Swedbank bankas Nr. LT72 7300 0100 0244 8010

AB DnB NORD bankas Nr. LT43 4010 0424 0057 6560

Pervedimo paskirtis – nukentėjusiems Japonijoje.

Taip pat aukoti galite trumpaisiais numeriais:

1891- 5Lt

1892- 10Lt

For Japan With Love

Lietiniai su brendžiu

2011-03-06T16:54:00.002+02:00

Paėmus naują "Verslo klasės" numerį pirmiausia susirandu Giedriaus Vilpišausko straipsnį. Jis man toks kaip ir savotiškas guru. Giedrius sako, Giedrius žino. Ir taškas. Jei darbe nebūtų prenumeruojamos "Verslo žinios", tai tikriausiai ir pirkčiau tą žurnalą vien dėl jo. Sakau tikriausiai, nes dabar pažiūrėjau į kainą... hmm... Išeitų du bobiški žurnalai. Gaila, kad kelią į savo blog'ą pamiršo.

Taigi į Užgavėnių temą blyneliai pagal Giedrių:

Į dubenį įberiame kelis kupinus šaukštus miltų, įmušame du kiaušinius, įberiame žiupsnį druskos. Tada su šakute išmaišome viską tiek, kiek maišosi. Dabar įpilame šiek tiek pieno. Ir vėl išmaišome. Vėl pieno ir vėl išmaišome. Kuomet tešla pasidaro jau pakankamai skysta, imame plakimo šluotelę. Pieno pilame tiek, kad tešlos konsistencija būtų riebios grietinėlės tirštumo. Tešla turi būti vienalytė, be gumulėlių.

Tešlą palikite pastovėti pusvalandžiui. Iš tešlos išsikirs plakimo metu susidarę burbuliukai, ir kepami blynai mažiau plyšinės. Tešlai pastovėjus labiau įmirks miltai, todėl bus lengviau kepti, o ir pati tešla bus lankstesnė.

Keptuvę įkaitiname, patepame lašinių gabaliuku ir samčiu pilame tešlą į keptuvės vidurį. Pavartom, kad blynas gražiai pasklistų per visą keptuvę. Blyną apverskite tuomet, kai jau matysit, kad blynelių kraščiukai yra padžiūvę ir šiek tiek užsilenkę į viršų, o visas paviršius sausas. Iš to kiekio man išėjo 10 blynelių.

Taigi toliau mums reikės - šiek tiek cukraus, brendžio ir sviesto. Į blynelio centrą dėkit nedidelį sviesto gabaliuką, visą blyno paviršių pabarstykit puse arbatinio šaukštelio cukraus. Lenkit per pusę ir dar kartą per pusę. Žiūrėk, kad sviesto gabaliukas būtų blyno centre, mums nereikia, kad ištirpęs sviestas išbėgtų keptuvėje.

Keptuvėje ištirpiname šiek tiek sviesto, kai tik jis nustoja putoti, dedame keturis blynelius ir juos paskrudiname iš abiejų pusių. Tuomet imame pusę taurelės brendžio ir pilame į keptuvės vidurį, keptuvę greitais judesiais judiname, kad blyneliai pradėtų slidinėti. Dabar brendį galite uždengti degtuku. Arba jis pats turėtų užsidegti, jei pakaks kaitros. Palaukite, kol ugnis užges ir visiškai nebesijaus alkoholio kvapo. Viskas. Blyneliai paruošti.

Nepaisant to, kad man alkoholis neužsidegė, blyneliai gavosi tokie, kaip ir buvo parašyta - "skonis pasakiškas, brendis suteikia lengvą džiovintų vaisių prieskonį, vidus minkštas nuo sviesto, o paskrudusi plutelė traška". Žodžiu, fantastika.

Skanaus!

"Verslo klasė", 2011, kovas

Sūdytos citrinos

2011-03-01T19:53:00.001+02:00

Kuo toliau, tuo mažiau žinau. Ir greitai visai nieko nebežinosiu. Stačiai regresas, o ne progresas.

Sūdytos citrinos... skamba taip pikantiškai, o pasirodo, kad nieko pikantiško čia nėr. Ir apie tas citrinas, pasirodo, žino visas pasaulis, išskyrus mane, aišku. Tai yra įprastas prieskonis Šiaurės Afrikoje, o ypač Maroko virtuvėje.

Begūglindama radau Hunter Angler Gardener Cook blog'ą. Ten rašoma ir apie rusišką citrinų (?) sūdymo metodą. Tiesiog į pasūdytą vandenį yra sumetamos nuplautos citrinos. Laikoma tris savaites. Labai plonai supjaustoma ir patiekiama prie patiekalų iš laukinių paukščių.... Hmm... Baisu ir ginčytis, bet gal ten vietoj citrinų agurkai turi būt? Kažkaip neteko girdėti, kad rusai taip darytų. Na, bet kaip ten bebūtų grįžtam prie sūdymo.

Reikės:

6-7 citrinų

apie 200 g jūros druskos (tiesa sakant, tai iš akies pyliau)

1. Citrinas labai, labai gerai nuplaunam. Tryniau su nauja kempine, kad neliktų vaško, esančio ant vaisių.

Aišku, betrindama prisiminiau atostogas Ispanijoj. Ten gyvenančiai giminaitei kaimynas buvo atnešęs pilną bliūdą citrinų. Iš savo sodo. O jau aromatas. Išprotėjimas visiškas.

2. Ant stiklainio dugno įpilame druskos.

3. Tuomet pjaustome citrinas. Paprastai citrina yra pjaunama į keturias dalis, jos neperpjaunant iki galo. Vidus gausiai apibarstomas druska. Bet nieko neatsitiks, jei nupjausit citrinų galiukus ir perpjausit į keturias dalis. Daryk, kaip patogiau.

4. Kiekvieną citrinos griežinėlį apvoliojame druskoje ir dedame į stiklainį. Galiausiai viską užpilame druska. Sandariai uždarome. Aš dar gerokai papurčiau, kad pradėtų greičiau skirtis sultys. Ir stiklainį paliekame keliom dienom kambario temperatūroje. Periodiškai vis pavartom. Citrinos turi pradėti skirti savo sultis ir apsemti pilnai griežinėlius. Jei sultys nesiskiria, galima užpilti išspaustos citrinos sulčių. Tuomet dedam į šaldytuvą ir laikom bent jau 3 savaites. Taip pasūdytos citrinos gali būti laikomos 6-12 mėnesių.

Dar galima įdėti ir prieskonių - cinamono lazdelę, lauro lapų, pipirų, čili, kalendros ar pankolio sėklų.

Naudojimas. Prieš naudojant druska nuo citrinų yra nuplaunama. Paprastai yra vartojama tik žievelė (be baltosios dalies), bet kažkur skaičiau, kad minkštimas irgi yra naudojamas. Taip pat gali būti panaudojamos ir išsiskyrusios sultys (Jums irgi galvoj sukasi tekila?). Dažniausiai yra naudojama tadžinuose - marokietiškuose troškiniuose. Taip pat smulkintas žieveles galima dėtį į salotas, tinka prie mėsos, žuvies. Žodžiu, viskas priklauso nuo fantazijos.

Keli receptai:

Izraelietiškas kuskusas su keptu moliūgu ir sūdytom citrinom

Marokietiška vištiena su citrina ir alyvuogėm

Lęšiai su špinatais ir sūdytomis citrinomis

Humusas

Apie sūdytas citrinas rašo:

Кулинарное сообщество

Maltos jautienos sriuba

2011-02-26T20:43:00.005+02:00

Nu, tu kurmi, kurmi... amžino įšalo žemėj gyvenam. Ne kitaip. Viena draugė, gyvenanti Londone, giriasi - pas mus šiandien +16... Tik pamanykit. O pas mus šiandien -10. Kita draugė, išvažiavusi ten pat pas seserį, facebook'e deda nuotraukas su žydinčiais krokais. O mes... O ką mes? Pas mus -10. Dar trečia, reziduojanti Ispanijoj, irgi be didelio sąžinės graužimo rodo prikritusių apelsinų perteklių po medžiais, o dar ten mandarinų rūšių visokiausių skaniausių yra, o ir tuoj migdolai žydės. O pas mus... Pas mus -10.

Žinau... Kalčiausios čia yra Užgavėnės. Šiemet išpuolusios itin vėlai. Per kovo 8-ąją. Šiaip tai ganėtinai juokinga. Kažkuriam iš vyriškų blog'ų buvo pastebėta - ar bus etiška deginti didžiakrūtę šiaudinę moterį per kovo 8-ąją, a?

Reikės:

600 ml vandens

1 svogūno

300 g maltos jautienos

1 vidutinė morka

1 nedidelė raudona paprika

1 nedidelė geltona paprika

1 indelis konservuotų pupelių

1 indelis smulkintų pomidorų

1 v. š. rūkytos paprikos

1 a.š. kakavos

pusė čili pipiro (arba pagal skonį)

šviežiai maltų pipirų

druskos pagal skonį

kelios šakelės petražolių

1. Į puodą su verdančiu vandeniu sudedame maltą jautieną, supjaustytus svogūnus ir prieskonius. Verdame 15 minučių.

2. Sudedame supjaustytas morkas ir dar paverdame 10 minučių.

3. Tuomet sudedame juostelėmis supjaustytas paprikas, čili ir pomidorus. Dar verdame 10-15 minučių arba kol daržovės išverda. Baigiant virti sudedame pupeles ir verdame dar kelias minutes.

4. Įdedame druskos pagal skonį.

Skanaus!

Kišas su voveraitėm ir moliūgu

2011-02-20T15:30:00.002+02:00

Kažkur ten viduj... Giliai, giliai girdėjau cypiant proto balsą - tau jos nereikia. Nereikia. Tau dar reikia naujo plaukų džiovintuvo. Kitaip rytoj galėsi šlapia galva drožt į darbą. Tau jos nereikia.... Bet nu... gi 30 Lt! Čia juk Jamie. Storu viršeliu! Anglų kalba! Garantija, kad nereiks sukt galvos, kas per velnias yr tas saldukas... 30 Lt!

Knygų mugėj planavau pirkt tik "Vyno istorijas" ir "Metai už stalo", bet dar parsinešiau Makso Frajaus dvi naujas knygas, nepaisant to, kad girdėjau, jog kitas vertėjas ir vertimas prastokas (Dabar galvoju, kodėl aš rusiškai neskaitau? Juk galiu). Ir viršelis nebe Sigutės pieštas. Na, kaip galima taip elgtis su knygos gerbėjais? "Metai už stalo" vėl liko kitiems metams. O gal bus koks išpardavimas. Bet užtat turiu Jamie ir naują plaukų džiovintuvą.

Išeinant tarpdury susitikau buvusį dėstytoją Regimantą Tamošaitį, neįtikėtina, bet jis man nusišypsojo ir pasisveikino. Kaip po tiek metų galima prisimint savo buvusius studentus?

Reikės (Formos skersmuo 23 cm):
Tešlai:
100 g miltų (šį kartą bandžiau su ruginiais miltais)
50 g sviesto
1 kiaušinis (L dydžio)

Įdarui:

sviesto kepimui

2 vidutiniai svogūnai

kelios šakelės šviežių čiobrelių

šiek tiek muskato riešuto

apie 200 g grybų
apie 200 g moliūgo
druskos pagal skonį
3 kiaušiniai (L dydžio)
50 ml grietinėlės arba natūralaus jogurto
gabalėlis sūrio, jei netyčia turit užsilikusio šaldytuve. Jei neturit, nieko tokio. Bus gerai ir be sūrio.

1. Sviestą supjaustome gabaliukais ir pirštais sumaišome su miltais. Įmušame kiaušinį. Išminkome. Tešla yra limpanti prie rankų. Jei labai norisi, tai miltų galit šiek tiek dar įdėt. Suvyniojam į maistinę plėvelę pusvalandžiui.

2. Svogūną supjaustome plonais griežinėliais. Įmetame čiobrelio šakeles, įberiame muskato riešutą. Išlydome sviestą ir svogūnus kepame ant mažos ugnies, kol suminkštėja.

3. Supjaustome grybus. Moliūgą supjaustome 2-3 cm kubeliais. Ir viską sudedame kartu su svogūnais. Ir dar pakepame apie 5-10 minučių, kol viskas suminkštėja.

4. Po pusvalandžio tešlą iškočiojame labai plonai - 2 mm. Aš kočiojau tarp dviejų kepimo popieriaus lapų - taip patogiau, greičiau ir tešla nelimpa prie kočėlo. Tada klojame į kepimo indą ir formuojame kraštelius - jų aukštis turi būti apie 2 cm. Sudedame keptus svogūnus, grybus ir moliūgą.

5. Orkaitę įkaitiname iki 160 laipsnių. Kepame apie 20-25 minutes.

6. Per tą laiką išplakame kiaušinį su grietinėle arba jogurtu. Ir įtarkuojame sūrio.

7. Po 20 minučių ištraukiame kišą ir užpilame kiaušinio plakiniu. Dar kepame apie 10-15 minučių arba kol iškepa. Čia jau nebesilaikiau nurodytos temperatūros ir pakėliau iki 175 laipsnių.

Pastabos:

- tešlos pagal receptą vos užteko, todėl arba darykit daugiau tešlos, arba imkit mažesnę formą.

- nurodyta temperatūra buvo kiek per žema. Manyčiau, kad galima kelt kokiais 10-15 laipsnių.

Be galo gardus kišas. Moliūgas ten įkrito visai netikėtai - buvo likęs nedidelis gabaliukas, bet pilnai pasiteisino.

Adaptuota pagal Seasons žurnalą.

Šokoladu aplietas keksas

2011-02-13T14:13:00.003+02:00

Cha, gavau vakar cukraus. Bet su nuotykiais. Ateinu į parduotuvę, cukraus lentynos, aišku, beveik tuščios. Stovi dvi pensininkės ir šneka. Aš nieko blogo negalvodama ir labai nežiūrėdama imu vieną iš dviejų cukraus pakelių toje lentynoje. Tik girdžiu piktą balsą - čia mano!!! - ?! ... Ir viena iš jų įsitveria nagais į tuos du savo pakelius... Na, žinokit, apstulbau. Pasilenkiau ir pasiėmiau cukrų iš žemiau esančios lentynos.

O mano keksų manija tęsiasi toliau. Šį kartą puikus ir minkštas, šiek tiek biskvitinis keksas. Kitą kartą dėčiau citrinos sulčių. Trūksta ryškesnio skonio.

Reikės (formos dydis 8x27 cm):
100 g sviesto (82 %)
90 g cukraus
5 tryniai
3 baltymai
40 g kondensuoto pieno
70 g miltų
50 g krakmolo
1 1/2 a.š. kepimo miltelių

1. Visi produktai turi būti kambario temperatūros.
2. Sviestą su cukrumi išsukame iki purumo.
3. Po vieną įmaišome trynius.
4. Supilame kondensuotą pieną.
5. Atskirame dubenyje persijojame miltus, krakmolą ir kepimo miltelius. Ir gerai viską išmaišome, kad kepimo milteliai pasiskirstytų vienodai.
6. Miltus po truputį suberiame į tešlą.
7. Baltymus gerai išplakame ir atsargiai įmaišome į tešlą.
8. Kepame 170 laipsnių temperatūroje. Ten parašyta, jog keksas kepa apie valandą laiko. Man iškepė per 40 minučių.

Glazūra:
100 g šokolado
40 g sviesto
Viską ištirpinam ir užpilam ant kekso.

Pagal Chadeyka. Dar išbandykit Ufos keksą su migdolais. Vietoj paprastų riešutų dėjau migdolų drožles. Skanesnis nei šitas.

Kavos cupcake'ai

2011-01-31T20:35:00.003+02:00

Lietuviai suplakė du ganėtinai skirtingus kepinius - cupcakes ir muffins - į vieną, pavadindami juos keksiukais. Kalbininkų tema šį kartą nesiplėsiu. Bet mano galva tai ne tas pats.

Muffin'ai tradiciškai yra valgomi pusryčiams (bet, aišku, nebūtinai), nes yra labai greitai pagaminami - sausi produktai viename inde, skysčiai kitame, viskas greit sumaišoma, suverčiama į formeles ir voila turim muffin'us. Viduj galit rast visko - šokolado, mėlynių, aviečių, vyšnių, riešutų, džiovintų vaisių ir t.t. Muffin'ai turi būti gražiai iškilę ir susprogę. Na, į juos tiesiog rankos pačios tiesiasi, jie tokie saviakai, naminiai ir minkšti.

Na, o cupcake'ai... jų visas grožis yra išorėje. Tai tiesiog maži ir gražūs torčiukai. Čia jau negali būt jokio tep lep kaip su muffin'ais. Į juos visada žiūrėjau atsargiai, o riebūs sviestiniai kremai su cukraus pudra nekėlė susižavėjimo. Žodžiu, amerikonų išmislas. Ir dar man kažkodėl asocijavosi su rožiniu barbių pasauliu... Veu! Na va, pagaliau atėjo metas sakiniui prasidedančiam "bet" ... Bet kai pamačiau Call Me Cupcake tinklaraštį... šitie cupcake'ai - kaip pasakytų Kristina - mane iškinkė... Jums irgi bus tas pats. Ties čia ir galima baigt šitą įrašą, nes iš to puslapio greit negrįšit.

Receptas iš to paties call me cupcake. Labai, labai gardūs, rieboki dėl maskarponės, bet itin derantys su pačiu keksiuku, kuris yra be galo minkštas ir purus. O dar tie lyg netyčia pasitaikantys ištirpę šokolado gabaliukai... mm....mmmm... apsivalgymas garantuotas.

Viršus man išėjo pobaisis. Reik praktikuotis. O iš pažiūros juk viskas tiesiog easy peasy, bet nė velnio.... Nors kaltę galima suverst pigiam konditeriniam švirkštui.

Reikės (išeina 12 didelių cupcake'ų) :
100 g sviesto
350 ml cukraus
1 a.š. vanilinio cukraus
2 dideli kiaušiniai (L dydžio)
2 a. š. kakavos
350 ml miltų
1 1/2 a.š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
150 ml grietinės*
125 ml stiprios kavos**
100 g smulkinto šokolado***

1. Visi produktai turi būti kambario temperatūros.
2. Išplakame sviestą iki purumo (masė turi pabaltuoti). Suberiame cukrų, vanilę, po vieną kiaušinius ir viską gerai išplakame.
3. Kitame dubenyje persijojame miltus, kakavą, druską ir kepimo miltelius. Ir dar gerai su šluotele išmaišome, kad visi produktai pasiskirstytų tolygiai. Tuomet po truputį suberiame į sviestinę masę, išmaišome, tačiau nepermaišome. Šiame etape tešla yra labai tiršta ir maišosi sunkiai.
4. Tuomet supilame grietinę. Gerai išmaišome.
5. Supilame kavą. Išmaišome.
6. Suberiame šokoladą ir vėl išmaišome.
7. Kepimo formeles pripilame 2/3 tešlos. Kepame 20-30 minučių (arba kol iškepa) 160 laipsnių temperatūroje. Iškepusiems leidžiame visiškai atvėsti.

Cupcake'ų viršus:
200 ml riebios grietinėlės
250 g maskarponės****
100 ml cukraus pudros

Cukraus pudrą išplakame su maskarpone iki vienalytės masės. Tuomet atskirame inde iki standžių putų išplakame grietinėlę ir atsargiai sumaišome su maskarpone. Masę dedame į konditerinį švirkštą ir puošiame keksiukų viršų.

* Naudojau Bio grietinę 25% riebumo.
** pagal receptą reikėjo dar ir tirpios kavos, bet jos nedėjau, o dariau taip - 2 v.š kavos užpyliau 150 ml verdančio vandens. Atvėsinau ir įpyliau 125 ml į tešlą.
*** naudojau pieninį Milka šokoladą. Daugiau lietuviškų šokoladų nebenaudosiu kepiniuose.
**** maskarponės nekeiskit varške. Nes bus ne tas. Taip, mažiau kalorijų ir pigiau, bet bus ne tas.

Noma, Rene Redzepi ir riebalų užtepas

2011-01-23T16:33:00.001+02:00

Nuo 2006 iki 2009 metų geriausiu pasaulio restoranu buvo pripažįstamas molekulinės virtuvės restoranas El Bulli. Bet galų gale 2010 metais Rene Redzepi, Noma, nuvainikavo savo buvusį šefą Ferran Adria ir tapo geriausiu pasaulio restoranu.

Noma buvo įkurta 2003 metais. Neįtikėtina, tačiau pačioj pradžioj Noma buvo pajuokos objektu ir buvo vadinama ne visai gražiais žodžiais ("Whale Penis", Seal-Fucker", "Blubber Restaurant"), bet dabar tikriausiai tie, kas taip vadino užsikasė po pernykščiais lapais.

Restorano pavadinimas yra dviejų daniškų žodžių junginys - nordisk ir mad - Šiaurės maistas. Iš pradžių didžioji dalis žmonių galvojo, kad tai yra pokštas - restoranas, skirtas Šiaurės virtuvei. O ir danų virtuvė nėra ta virtuvė, kuria būtų galima didžiuotis. Rene yra pasakęs - "When it comes to food we seem to think that everything south of border is better what we have ourselves, and I always used to say it is not better but different" (Kai pasisuka kalba apie maistą, mums visada atrodo, kad kitur yra geriau, bet aš visada sakydavau, kad ne geriau, bet kitaip).

Pirmaisiais restorano gyvavimo metais jautė, kad apgaudinėja žmones. Tai, ką jis tuomet darė tebuvo tik prancūziškai skandinaviška virtuvė - "I was cooking things I knew, I just replaced products, I was borrowing someone else's brain" (Aš gaminau tai, ką žinojau, tiesiog pakeisdamas produktus. Skolinausi kažkieno kito idėjas). Ir galiausiai savo kelionės metu po Šiaurės Atlanto salas - Faroe, Grendlandija ir Islandija - suprato, kad privalo išmesti iš galvos tai, ką iki šiol žinojo ar atsinešė iš kitų virtuvių. Iš naujo atrado jau pamirštus Šiaurės produktus. Ne tik tuos, kuriuos išaugina žmogus, bet ir tuos, kuriuos teikia pati gamta. Taip restorano meniu atsirado - kiškio kopūstai, nendrės, laukiniai česnakai (kuriuos pavasarį renka pats Rene su visa Noma komanda Kopenhagos parkuose) ir t.t.

"If I get stuck, that's the mantra I come back to: time and place. We are cooking in a part of a world where most people think cooking can't exist. It's too cold, we don't have enough products. And perhaps it is too cold, perhaps we don't have enough products. But if you use your intuition and see the possibilities, it's happening." (Jei aš "užstringu", visada grįžtu prie savo mantros - laikas ir vieta. Mes gaminame tokioje pasaulio dalyje, kur žmonės galvoja, jog gaminimas tiesiog neegzistuoja. Čia yra per šalta, mes neturime pakankamai produktų. Ir galbūt iš tiesų čia yra per šalta, galbūt iš tiesų mes neturime pakankamai produktų. Bet jei pasikliausite savo intuicija ir išnaudosite galimybes, tai nutiks). Kas nors padarykit, ką nors panašaus su lietuvių virtuve ir išvaduokit mus nuo didžkukulių su spirgais, a?

2010 metais Rene Redzepi išleido knygą "Noma. Time and Place". Liežuvis nesiverčia tos knygos vadint receptų knyga. Joje tikrai nerasite recepto sekmadienio pietums ar kasdienei vakarienei. Į ją reiktų žiūrėt, kaip į įkvėpimo šaltinį, o ne burbėt, kad receptai beveik negaminami.

Knygoje yra apie 90 receptų. Iš pirmo žvilgsnio knygos išdėstymas atrodytų keistokas - pirma eina vien nuotraukos, o po to - receptai. Bet gerai pagalvojus jis yra teisingas. Receptas ir jo gaminimo eigos aprašymas blaškytų dėmesį ir trukdytų tiesiog mėgautis Ditte Isager nuotraukomis.

Vienas paprastesnių receptų yra "Bread, Butter and Fat" (Duona, sviestas ir riebalai):
Reikės:
600 g kiaulės odelių
180 g rūkytų lašinių (ėmiau šalto rūkymo)
1/2 skiltelės česnako
12 g druskos
1 supjaustytas svogūnas
pieno, svogūno blanširavimui
50 g miltų
aliejau kepimui
1 bulvė

2. Odeles ir lašinius sumalame mėsmale. Odeles sukarpykite žirklėmis į nedidelius gabalėlius - bus lengviau malti.
3. Maltą masę pakepiname keptuvėje, karts nuo karto pamaišome. Tuomet spirgus paliekame nuvarvėti ir atvėsiname ištirpusius riebalus. Įdedame susmulkintą česnaką. O kai riebalai beveik atvėsta, įberiame druskos.
4. Svogūną blanširuojame piene 1 minutę, t.y. į verdantį pieną suberiame supjaustytus svogūnų ir juos paverdame 1 minutę. Nukošiame ir paliekame atvėsti. Svogūnus apvoliojame miltuose ir kepame aliejuje, kol paruduoja.
5. Bulvę plonai supjaustome. Ir apkepame tame pačiame aliejuje, kur kepė svogūnai. Bulvių traškučius atvėsiname ir susmulkiname.
6. Imame lygiomis dalimis spirgus, svogūną ir bulves. Viską sumaišome ir užpilame riebalais.

Dabar tikrai nesuprantu, kas man šovė galvon, kad sugalvojau išbandyti būtent šitą receptą. Šiaip skanu, bet tikrai ne wow.