Arbūzų uogienė


       Arbūzų uogienė. Skamba juk skaniai, ar ne? Bent jau mano galvoj tai suskambėjo skaniai. Bet, pasirodo, klydau. Reikėjo iš karto viską pilt lauk, kai tik užuodžiau tą nenusakomą kvapą, kuris yra daugiau nemalonus nei malonus. Bet ne... Pagailėjau 1 kg arbūzo. O dar kiek laiko aš su ta uogiene nenčinausi! Košmaras. Skonis irgi yra nenusakomas. Aš net nesugalvoju, su kuo jį būtų galima palyginti. Toks visiškai neišraiškingas. Ir visiškai ne arbūzinis. Citrina su imbieru uogienę kažkiek gelbėja, bet ne tiek, kad ją būtų galima mielai valgyti. Nukišau uogienę į šaldytuvo kampą. Ir dar užstačiau kitom uogienėm.
       Ranka nekyla spausdint šitą receptą, todėl trumpai  aprašysiu, nesileisdama daug į visokius niuansus, kurie yra gan smulkiai aprašyti originaliame įraše. Receptą šiek tiek keičiau. Mačiau ten dar yra ir melionų džemas. Gal kas norit pabandyt?

Reikės:
1 kg arbūzo (svoris jau supjaustyto gabaliukais)
150 g uogienių cukraus
2 v.š. citrinos sulčių
1 v. š. tarkuoto imbiero

1. Pirmiausiai supjaustome arbūzą gabaliukais, išrenkame sėklas ir viską sutriname blenderiu.
2. Gautą košę supilame į puodą ir verdame tol, kol sumažėja beveik per pusę. Viriau ant vidutinės ugnies ir man tai užtruko apie pusantros valandos. Gerai, kad prie jos stovėt dar nereikėjo.
3. Tuomet supilame cukrų, citriną ir imbierą. Toliau verdame ant didelė ugnies. Viriau dar apie pusvalandį, kol pradėjo formuotis dideli ir lipnūs burbulai. Uogienė turi sutirštėti, o kiekis sumažėti ketvirtadaliu.  
4. Atvėsinam ir išpilstom į paruoštus stiklainius.

Na, skanaus tai jau tikrai nelinkėsiu šį kartą :)

P.S. Grąžinkit Zitkai varškę! Šita komiška istorija ir jos "aktualumas" mane išvertė iš klumpių. Krizenu jau nuo pat ryto, kai tik pamačiau NVVGA. Pieno žvaigždės turėtų Čepaitę aprūpint varške iki metų galo už tokį piarą.

Cukinijų pyragas

       Originaliame recepte tai buvo pica. Nuo ten ir nužiūrėjau cukinijų paruošimo metodą. Receptas be tikslių proporcijų. Viskas priklauso nuo to, kokio dydžio darysit pyragą, o galbūt net ir mažus pyragaičius.


Reikės:

1 cukinijos
druskos pagal skonį
sluoksniuotos bemielės tešlos
plonai supjaustytos česnako skiltelės
sukapotų šalavijo lapelių
šiek tiek čili dribsnių 
vienos citrinos skiltelės
tarkuoto džiugo sūrio (arba kitokio kieto sūrio)

1. Pirmiausia labai plonomis riekelėmis supjaustome cukiniją. Apibarstome ją druska ir paliekame 30 minučių. Po pusvalandžio nupilame išsiskyrusį vandenį. Taip pat gerai nuspaudžiame vandens perteklių. Aš dar papildomai nusausinau su popieriniu rankšluosčiu.
2. Į kepimo skardą, išklotą kepimo popieriumi, dedame sluoksniuotos tešlos lakštą, ant viršaus išdėliojame cukinijas, sudedame česnaką, užbarstome šalavijų lapeliais ir čili dribsniais. Išspaudžiame citrinos sultis ir apšlakstome per visą pyrago paviršių. Ir galiausiai pyragą apibarstome tarkuotu sūriu. 
3. Kepame 180 laipsnių temperatūroje 25-30 minučių.

Skanaus!

Spagečiai su citrina

       Mineraliniai vandenys prieš kelias savaites pasiūlė maisto blogeriams išbandyti vieną iš pasirinktų vynų. Buvo galima rinktis imbierinį vyną arba vieną iš Banrock Station vynų. Aišku, prigriebiau pirmąjį, nes jį jau esu ragavusi ir man jis yra be galo skanus, ypač pašildytas. O žiemą tai netgi geriau nei karštas vynas. Savo aštrumu jis itin gerai sušildo. O ir šiaip jis man vienas su ledukais ir citrina yra labai skanus.

      Pirmą kartą imbierinis vynas buvo pagamintas 18 amžiuje Londone. Ir iki šių dienų jo gamybai naudojamos tradicinės sudedamosios dalys: razinos ir maltas imbieras. Iš tiesų turėtų būti vadinamas razinų vynų, nes to vyno ten yra net 30 % . Imbierinis vynas gali būti naudojamas kokteiliuose, padažuose, marinatuose ir desertuose. Koks jo skonis? Vynas yra pikantiškai aštraus ir saldaus skonio.


       Receptas nužiūrėta iš "The Flavour Thesaurus". Tik vietoj baltojo vyno pyliau imbierinį. Citrinos rūgštelė, pasirodo, puikiai dera su makaronais ir sūriu. Tiesiog neįtikėtinai puikiai. O dar imbierinis vynas davė tokio vos juntamo aštrumo. Panašūs receptai yra pas smitten kitchen ir Plum Pie. Turėtų irgi būt skanu.

Reikės 1 porcijai:
100 g spagečių
1 v.š. alyvuogių aliejaus
pusės svogūno (arba 1 mažo svogūno)
1 v. š. imbierinio vyno (arba balto vyno)
pusės citrinos tarkuotos žievelės (be baltos dalies)
pusės citrinos sulčių
saujos tarkuotos parmezano ar džiugo sūrio
kelios šakelės baziliko
1 a. š. sviesto

1. Išverdam makaronus al dente.
2. Kol verda makaronai pasiruošiam padažą: įkaitintoje keptuvėje pakepiname smulkiai sukapotą svogūną.
3. Įpilame imbierinio vyno (arba balto vyno). Minutę kitą pakaitiname. Skystis turi beveik išgaruoti. 
4. Tuomet sudedame tarkuotą citrinos žievelę ir sultis. Įdedame druskos ir sumažiname ugnį.
5. Makaronus nukošiame, sumaišome su padažu. Įberiame sūrio, sudedame baziliką ir sviestą. Viską išmaišome.

Skanaus!

Ottolenghi soba makaronai su baklažanais ir mangu

       Nežinau, ar galima spręsti apie visus kitus patiekalus išbandžius tik vieną, bet... yra kaip yra. Naujas dievas - Ottolenghi. Viskas prasidėjo nuo nuotraukų, kurias pamačiau Papillon blog'e. Wow. Tai turi būti išbandyta. Ir kuo greičiau. Kažkada manęs klausė, kaip renkuosi receptus, kuriuos gaminsiu. Va, taip va. Paprastai. Man užtenka gražių nuotraukų. Nors yra, aišku, dar krūva visokių niuansų. 
       Bet grįžtam prie recepto. Soba noodles yra labai gerai, keptas baklažanas irgi super. Padažas - saldu, aštru ir rūgštu. Viskas gerai subalansuota irgi super. Mangas suteikia gaivos. Kalendra su baziliku prie tokių à la rytietiškų patiekalų irgi tinka idealiai. Tik svogūnas man ten kažkaip ne itin. Galit jo nedėt. Žodžiu, tikrai puikus receptas, kuris mano namuose bus gaminamas dar ne kartą. 


Reikės (6 porcijoms):
120 ml ryžių acto
40 g cukraus
1/2 a. š. druskos
2 sutraiškytos česnako skiltelės
1/2 susmulkinto šviežio čili (naudojau čili dribsnius)
1 a. š sezamų aliejaus
1 laimo sulčių ir tarkuotos žievelės (naudojau citriną)
220 ml saulėgrąžų aliejaus
2 baklažanai, supjaustyti 2 cm kubeliais
250 g soba makaronų
1 prinokęs mangas, supjaustytas 1 cm kubeliais
40 g baziliko lapelių, sukapotų
40 g kaledros, sukapotos
1/2 raudonojo svogūno, labai plonai supjaustyto

1. Pirmiausia pasidarome padažą. Į puodelį supilame actą, cukrų ir druską. Maišydami pakaitiname apie minutę iki ištirpsta cukrus. Nukeliame nuo ugnies. Sudedame česnaką, čili ir sezamų aliejų. Leidžiame atvėsti. Ir tada supilame laimo sultis ir suberiame tarkuotą žievelę.
2. Keptuvėje įkaitiname aliejų ir suberiame baklažanus. Kepiau per kelis kartus. Kai tik baklažanai iškepa, sudedame juos ant dvigubo vienkartinio rankšluosčio, kad sugertų riebalų perteklių.
3. Makaronus išverdame pagal instrukciją. Nupilame vandenį ir gerai perplauname po tekančiu šaltu vandeniu.  Labai gerai nupurtome vandens perteklių. Ir leidžiame šiek tiek apdžiūti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio.
4. Dideliame dubenyje makaronus sumaišome su padažu, mangu, baklažanais ir puse prieskoninių žolelių.
5. Salotoms leidžiame "pailsėti" 1-2 valandas. Prieš tiekdami į stalą sudedame likusias prieskonines žoleles.

Skanaus!

Šaltiniai čia, čia ir čia

Sluoksniuotos tešlos pyragaičiai su pomidorais

       Jau tas laikai kaip greitai bėga. Ragas. Beveik liepos vidurys. Taigi birželio mėnesio kulinarinis kinas:
       The Trip (2010, UK). 6 dalių mini serialas. Amerikos rinkai serijos buvo sujungtos į vieną filmą, kuris pradėtas rodyti birželio mėnesį. Nufilmuotas kaip dokumentinis filmas, kas sukelia keistus pojūčius bežiūrint filmą. Kartais pagaudavau save tai priimat už realybę. Bent jau aš tai tikiu, ką pasakoja dokumentiniai filmai. O ir aktoriai vaidina patys save, t.y  Steve Coogan ir yra Steve Coogan, o ne koks ten Džonas ar Bobas Smitas. Aktorius vaidina maisto kritiką, kuris gauna iš Observerio užduotį apsilankyti šešiuose Šiaurės Anglijos restoranuose. Iš pradžių kelionė buvo suplanuota su jo mergina, tačiau ši prieš kelionę nusprendžia jį mesti. Steve'ui belieka pasikviesti savo draugą Rob'ą Brydon'ą.
     Veiksmas vyksta labai gražiose Anglijos vietose - Lake DistrictLancashire ir Yorkshire Dales. Kraštovaizdis - kvapą gniaužiantis. Noriu ten pakeliaut. Visi restoranai realūs ir veikiantys: 1. The Inn at Whitewell,  2. L'enclume, 3. Holbeck Ghyll, 4. Hipping Hall, 5. The Yorke Arms, 6. The Angel at Hetton.
       Filmas patiks tikrai ne visiems. Daug dialogų, veiksmo beveik nulis. Vietom jaučiausi visiškai neišprususi, nes nesupratau apie ką eina kalba. Ir dar tas britiškas humoras. Bet vis tiek būtinai pažiūrėkit. Jei nepatiks, tai nepatiks. 

      
       Love's Kitchen (2011, UK). Vienas prastesnių filmų. Na, gerai, prastas šitas filmas, labai prastas. Istorija prasideda, kuomet žūva virtuvės šefo žmona. Aišku, vyrui krizė, kuri tęsiasi kelis metus berods, galiausiai viena maisto kritikė jo maistą išdeda į šuns dienas, tada pasirodo Gordonas Ramzis, pagrūmoja pirštu - mol, turi susiimt, nes kitaip bus blogai. Mūsų herojus, aišku, po tokių žodžių permąsto savo gyvenimą ir nusiperka pub'ą kaime. Ir ten vėl pradeda iš naujo savo karjerą. Ir suprise, suprise .... toji maisto kritikė gyvena tame pačiame kaime. Turinys būtų maždaug toks.
       Pats filmas... na, jis toks... nevykęs. Man nepatiko nei humoras, nei neįtikinanti vaidyba. Visai kaip lietuviškuose filmuose. Žiūri ir aiškiai jauti netikrumą ir mintinai iškaltą tekstą. Kritikai sako, jog tai stiprus pretendentas į prasčiausią britų metų filmą.


       Dar žiūrėjau Tortilla Soup (JAV, 2001). Toks visai žiūrimas. Bet jei žiūrėsit, tai gal geriau rinkitės Eat Drink Man Woman (Taivanas, JAV, 1994). Man labiau patiko. Pirmasis yra antrojo naujesnė versija. 
-----


       Šį kartą labai paprastas, greitas ir gardus receptas, kuriam proporcijų kaip ir nėra. Viskas iš akies. Jei šalavijo nemėgstat, galit keisti rozmarinu.

Reikės: 
sluoksniuotos tešlos lapelių
pomidorų
šviežiai maltų pipirų 
tarkuoto pecorino (arba kokio kito sūrio)
šalavijo lapelių (po lapelį ant pomidoro)
čiobrelio šakelių (skaičiuokit po šakelę ant pomidoro)

       Sluoksniuotos tešlos lapelius supjaustome norimo dydžio - stačiakampiais, kvadratais. Svarbu, kad pomidoras "neišeitų" už kraštų. Pomidorus pjaustome riekelėmis ir dedame ant tešlos. Apibarstome šviežiai maltais pipirais, čiobrelio lapeliais, pecorino sūriu ir ant viršaus uždedame po šalavijo lapelį. Viskas. 
       Kepame 30-35 minutes 180 laipsnių temperatūroje. 

       Skanaus!

Lazanija su špinatais

     
      Tikriausiai pats kiečiausias mitas yra apie špinatus. Neva tai jie turi labai daug geležies. Bet nė velnio jie jos neturi. Taip atsitiko, kad įvyko spausdinimo klaida - netyčia kablelis buvo perkeltas ne į tą pusę, kurioje turėjo būti. Ir taip atsirado mitas, kad špinatai turi beveik dešimt kartų daugiau geležies nei bet kuri kita daržovė. Ištisa žmonijos karta kišo vaikams per prievartą špinatus ir tikėjo (Ir vis dar tiki. Pagūglinkit. Įsitikinsit patys), jog valgydami špinatus bus stiprūs kaip pirmasis Amerikos superman'as - Popajus. Koks pravalas, a? Juokingiausia, kad paaiškėjus klaidai pasigirdo "kaltinimų", jog visą tą laiką multiko herojus vartojo steroidus. Nežinau, kiek pats kaltinimo faktas yra tikras ar išgalvotas, nes radau apie tai tik vienoj vietoj. Bet vis tiek juokinga.    
      O špinatai man labai patinka. Iš turgaus kiekvieną savaitę parsitempiu visą pundą gražių ir jaunų lapelių. Špinatus geriausia valgyti šviežius, garintus arba labai trumpai apvirtus (apie minutę). Nepaisant šito mito apie geležies kiekį, špinatai vis tiek išlieka viena vertingiausių daržovių. Juose gausu skaidulinių medžiagų, kalio, kalcio, magnio, geležies, jodo, floro, vitaminų A, E, K, B1, B2, B6, C. Šviežius špinatus labai  lengva atskirti - jų lapeliai turi būti traškūs. Nuskinti greitai praranda savo vertingąsias medžiagas, todėl reiktų stengtis kuo greičiau suvartoti. Špinatus visada gerai perplaunu, gerai nupurtau vandenį, plastikinį indelį iškloju popieriniu rankšluosčiu, ten sudedu lapelius, uždarau dangtelį ir laikau šaldytuve. Taip špinatai tikrai nesuvys. Tą patį darau ir su prieskoninėmis žolelėmis (bazilikais, petražolėm, kalendrom ir t.t.).
     Tinkamiausi prieskoniai špinatams - muskato riešutas, česnakas, baltieji pipirai, gvazdikėliai ir mairūnai. Bet, aišku, niekas netrukdo eksperimentuoti.

------


       Lazanija labai paprasta ir greitai paruošiama. Receptas nužiūrėtas ir šiek tiek pakeistas iš žurnalo "хлеб и соль", 2011/4. Maišiau kelių rūšių sūrius - turėjau džiugo, kažkokio karvės sūrio iš sūrių turgaus ir avies sūrio - pecorino, kurį Eglė iš monkey dinner atvežė lauktuvių. Et, gerai pasėdėjom "Notre Vie". Naudojau šviežios tešlos lazanijos lakštus. Jų yra pirkti didžiuosiuose PC. Dydis buvo kaip tik mano kepimo indo. Bet jei tokių negausit, tai galit naudot ir tuos paprastus.



Reikės:
padažui:
400 ml grietinėlės (liesesnės) 
150 g kieto sūrio

Lazanijai:
4 v. š. alyvuogių aliejaus
300 g  šviežių špinatų
2 česnako skiltelės
400 g birios varškės
5 lazanijos lakštų 
50 g sūrio (parmezano, džiugo ar kokio kito kieto sūrio)

1. Pirmiausia paruošiam padažą. Puode užviriname grietinėlę, suberiame tarkuotą sūrį ir nuolatos maišydami verdame tol, kol sūris ištirpsta. Puodą nukeliame nuo ugnies. 
2. Keptuvėje įkaitiname aliejų, lengvai apkepame susmulkintus česnakus, tuomet sudedame špinatus. Pakepame kelias minutes. Špinatai turi sukristi. Nukeliame nuo ugnies. Toje pačioje keptuvėje įmaišome varškę. Galite įtarkuoti muskato riešuto. Aš dar dėjau saldžios raudonos paprikos ir šiek tiek čili, bet labai, labai nedaug. 
3. Tuomet imame kepimo indą. Ant dugno dedame lazanijos lakštą, varškės įdaro, užpilame padažu, ant viršaus vėl lazanijos lakštas, įdaras, padažas ir t.t. Galiausiai uždengiame lazanijos lakštu ir gausiai apibarstome sūriu. 
4. Kepame 180 laipsnių temperatūroje 30-40 minučių. 

Skanaus!

Caponata

       Jei netyčia yra dar nemačiusių. Puiki reklama, nors Vytauto ir nemėgstu. Sako, jog tai studentų darbas.


       O čia blogai. Bet tik man vienai, nes kiek skaičiau komentarus, tai visiems buvo gražu ir gerai. Nesuprantu dviejų dalykų. Pirma - kodėl ta kiaulė džiaugiasi išsitepusi kečupu. Taigi ją suvalgys statistinis lietuvis. Antra - sudegusią mėsą siūloma pagardinti kečupu?! Come on... Be komentarų šitoj vietoj. Penktadienį VŽ perskaičiau, jog mokslininkai nustatė, kad ketvirtadalis žmonijos yra beveik nejautrūs skoniui. Tikriausiai mes sudarom didžiąją dalį to procento. 
       O matėt yra dar viena kečupo reklama? Ta, kuri sako, jog tai lietuviškos virtuvės pergalė. Mano galvoj sukasi tik WTF trys raidės su klaustuku ir trim šauktukais. Jei kečupas yra mūsų virtuvės pergalė, tai tikrai dar ilgai valgysim baltą mišrainę, o didžiausias nukrypimas nuo normos bus kugelis su vištos kulšim. 



-------


       Caponata yra sicilietiškas baklažanų troškinys. Jo variantų gali būti labai daug. Nesikeičia tik vienas igredientas - baklažanas. Gaminau pagal Not without salt caponatą ir receptą koregavau pagal savo spintelių turinį. Man labai patiko. Na, bet aš baklažanus mėgstu bet kokiu pavidalu. Labai paprastas ir greitai pagaminamas patiekalas. 

Reikės:
1 didelio baklažano
2 v. š. alyvuogių aliejaus
1 didelis svogūnas
50 g žemės riešutų
40 g razinų
1 a. š. čili dribsnių (arba mažiau, arba daugiau - pagal skonį)
2 v. š. rudojo cukraus
1 a. š. cinamono
1 a. š. kakavos miltelių
2 a. š. šviežių čiobrelių lapelių
1 didelis pomidoras
1 a. š. druskos (arba pagal skonį)
120 ml vandens

1. Svogūną supjaustome kubeliais. Ir pakepiname apie 10 minučių ant vidutinės ugnies.
2. Tuomet sudedame riešutus, razinas ir čili. Vis pamaišydami kepame apie 3 minutes.
3. Supjaustome baklažaną kubeliais. Sudedame į keptuvę. Tuo pačiu suberiame cukrų, cinamoną ir kakavą. Kepame apie 5 minutes, kol baklažanai šiek tiek suminkštėja. Vis nepamirštam pamaišyti.
4. Tuomet ateina eilė pomidorui, kurį prieš tai supjaustome kubeliais, čiobreliui ir vandeniui. Viską išmaišome, uždengiame dangčiu ir troškiname apie 15 minučių. Ir pabaigoje įberiame druskos.

Skanaus!




  © Blogger templates Brooklyn by Ourblogtemplates.com 2008

Back to TOP