Vyno dienos 2011

       Vyno dienos, vyno dienos... Prisiragavom oioioi kiek visko - ir rūgštaus, ir saldaus, ir su taninais, ir be taninų, ir balto, ir raudono, ir rausvo, ir su burbulais, ir be burbulų, ir iš Armėnijos, ir iš Italijos, ir iš Ispanijos, ir iš Lietuvos, ir iš Čekijos, ir iš Makedonijos.... "Vyno dienose" esu buvus 2006, 2007 ir 2008 metais. Po to jie pakėlė bilieto kainą ir sumažino degustacijų skaičių, tai nuo tada ten nebesilankiau. Bet šiemet taip išėjo, kad Eglės dėka gavau šansą patekti ten nemokamai, tai jau ir nepraleidau šitos progos. 

       Iš manęs vyno išmanytoja tikrai ne kokia, todėl net nesitikėkit išsamios apžvalgos. Paminėsiu tik kelis įstrigusius vynus. Man pačiai keista, kad nuo sausų vynų pereinu prie saldžių. Nors ragavom tikrai gerų sausų vynų, bet viskas ką prisimenu buvo saldieji vynai. Taigi:    

       Mano meilė Nr. 1 nuo 2007 metų iki pat dabar yra Ca Dei Mandorli Le Donne Dei Boschi Brachetto D'Acqui. Pirmą kartą ragavau jį per tuomet vykusią baltųjų ir rausvųjų vynų degustaciją. Kvapus, lengvas, rausvas, natūraliai saldus, natūraliai šampanizuotas, o tai reiškia, kad burbulai bus labai švelnūs ir tik lengvai palies gomurį, o ne trenks nosin kaip koks Alitos briutas, kurį vėliau ragavom. Atsiprašau tų, kuriems jis patinka, bet man jis fufufu...  

       Bennet'o stende paragavom labai neblogo pusiau saldaus Prancūziško vyno iš Elzaso regiono - Fernand Engel Gewurztraminer Reserve Alsace A.C. Skonis saldus, bet tuo pačiu gaivus. Tik besiskleidžiančių mangų, migdolų ir skrudintos duonos natų tai jau nepajutau. Reiktų jo nusipirkt ir paragaut vieno. Gal tada ir visos natos atsiskleistų. Kitas vynas Woodhaven Chardonnay, kurio skonio, dievaži, nepamenu, nes po Fernand Engel nublanko po to sekę du vynai, kurie jau buvo sunkesni. Nors gal tik taip atrodė po pusiau saldaus vyno. 

       Buvo galima paragauti 48 mėnesius brandinto Džiugo sūrio, kuris mane nustebino. Tikrai nesitikėjau, kad jo skonis taip skiriasi nuo to, kurį paprastai perku. O perku tikriausiai patį jauniausią, t.y. 12 mėnesių. Iki šiol nelabai kreipiau dėmesį į jo metus. Tai va, šitas seniausias sūris, jei lyginsim su tuo jauniausiu, yra švelnus ir... turintis saldumo, tiesiog tirpstantis burnoj. O aš Džiugo vieno nemėgstu valgyt. Prie vyno renkuos minkštesnius ir lengvesnius sūrius. Bet šitą tikrai valgysiu vieną.

       Sudalyvavom dviejose degustacijose. Viena jų buvo alaus derinimas su maistu. Kadangi jau šitą paskaitą girdėjau, tai nebebuvo taip įdomu... Na, bet kaip sakoma - kartojimas yra mokslų motina. 

       Antra degustacija buvo "Vyno ir žvėrienos derinimas". Buvo pateikti keturi raudonieji vynai. Apie juos kažką pasakojo Arūnas Starkus ir pats vyndarys iš Prancūzijos. Gaila, bet žvėrieną teko tik įsivaizduot, kaip ji ten gerai dera prie vieno ar kito vyno.
       Ai, kažkaip užsifiksavo Starkaus frazė, kad pirkdami pigesnį vyną prarandame potencialaus malonumo gabalėlį. Pavarčiau akis, pagalvojau akimirką, paragavau to trečio išpilstyto vyno, nes šitas lyg ir buvo brangiausias - apie 120 Lt. Tada paragavau to pigesnio už 50 Lt. Dar kartą siurbtelėjau to brangaus. Deja, bet mano neišlavinti receptoriai nepajuto akivaizdaus skirtumo. Jie skiriasi, bet tikrai ne tiek, kad rinkčiausi tą brangesnį. Na, bet ką... esu pakankamai neišsilavinusi vyno ragautoja. Gal aš ir klystu, bet su vynu yra kaip ir su fotografija, t.y. reikia lavinti savo skonį. Pradžioj patinka visokie banalumai - gėlytės, kačiukai ir peizažai. O vėliau pradedi suprast, kas yra tikroji fotografija - Jan Saudek, Henri Cartier Bresson, Helmut Newton, James Nachtwey, Erwitt Elliott ir t.t. Aišku, yra tokių, kurie taip ir lieka visą gyvenimą pirmoj stadijoj. Nesupraskit klaidingai. Dabar turiu omenyje ne kainą, o vyno kokybę. Už 30-50 Lt tikrai galima nusipirkti puikaus vyno.    

       Galiausiai Heger Eiswein. Tai buvo vienas paskutinių (jei gerai atsimenu) ragautų vynų. Ir tai buvo vynas, kurį jau senokai norėjau paragaut. Gerai, kad Eglė prisiminė apie tą vyną mums stovint netoli Austrijos stendo. Žinojau, kad jo galima nusipirkt Lietuvoj, bet tikrai nesitikėjau, kad bus galima paragaut. Kodėl jis ypatingas? Vynuogės vynui yra skinamos sušalusios, kuomet oro temperatūra kelias paras iš eilės būna -7 - 10 laipsnių, ir kad neištirptų ledas vynuogėse, iš karto, tiesiog lauke, yra spaudžiamos sultys. Pagrindiniai ledo vyno gamintojai yra Vokietija, Austrija ir Kanada. Vynas yra labai saldus, tirštas ir puikaus aromato. Ir žinoma, be galo puikaus skonio.