Vyno dienos 2011

       Vyno dienos, vyno dienos... Prisiragavom oioioi kiek visko - ir rūgštaus, ir saldaus, ir su taninais, ir be taninų, ir balto, ir raudono, ir rausvo, ir su burbulais, ir be burbulų, ir iš Armėnijos, ir iš Italijos, ir iš Ispanijos, ir iš Lietuvos, ir iš Čekijos, ir iš Makedonijos.... "Vyno dienose" esu buvus 2006, 2007 ir 2008 metais. Po to jie pakėlė bilieto kainą ir sumažino degustacijų skaičių, tai nuo tada ten nebesilankiau. Bet šiemet taip išėjo, kad Eglės dėka gavau šansą patekti ten nemokamai, tai jau ir nepraleidau šitos progos. 

       Iš manęs vyno išmanytoja tikrai ne kokia, todėl net nesitikėkit išsamios apžvalgos. Paminėsiu tik kelis įstrigusius vynus. Man pačiai keista, kad nuo sausų vynų pereinu prie saldžių. Nors ragavom tikrai gerų sausų vynų, bet viskas ką prisimenu buvo saldieji vynai. Taigi:    

       Mano meilė Nr. 1 nuo 2007 metų iki pat dabar yra Ca Dei Mandorli Le Donne Dei Boschi Brachetto D'Acqui. Pirmą kartą ragavau jį per tuomet vykusią baltųjų ir rausvųjų vynų degustaciją. Kvapus, lengvas, rausvas, natūraliai saldus, natūraliai šampanizuotas, o tai reiškia, kad burbulai bus labai švelnūs ir tik lengvai palies gomurį, o ne trenks nosin kaip koks Alitos briutas, kurį vėliau ragavom. Atsiprašau tų, kuriems jis patinka, bet man jis fufufu...  

       Bennet'o stende paragavom labai neblogo pusiau saldaus Prancūziško vyno iš Elzaso regiono - Fernand Engel Gewurztraminer Reserve Alsace A.C. Skonis saldus, bet tuo pačiu gaivus. Tik besiskleidžiančių mangų, migdolų ir skrudintos duonos natų tai jau nepajutau. Reiktų jo nusipirkt ir paragaut vieno. Gal tada ir visos natos atsiskleistų. Kitas vynas Woodhaven Chardonnay, kurio skonio, dievaži, nepamenu, nes po Fernand Engel nublanko po to sekę du vynai, kurie jau buvo sunkesni. Nors gal tik taip atrodė po pusiau saldaus vyno. 

       Buvo galima paragauti 48 mėnesius brandinto Džiugo sūrio, kuris mane nustebino. Tikrai nesitikėjau, kad jo skonis taip skiriasi nuo to, kurį paprastai perku. O perku tikriausiai patį jauniausią, t.y. 12 mėnesių. Iki šiol nelabai kreipiau dėmesį į jo metus. Tai va, šitas seniausias sūris, jei lyginsim su tuo jauniausiu, yra švelnus ir... turintis saldumo, tiesiog tirpstantis burnoj. O aš Džiugo vieno nemėgstu valgyt. Prie vyno renkuos minkštesnius ir lengvesnius sūrius. Bet šitą tikrai valgysiu vieną.

       Sudalyvavom dviejose degustacijose. Viena jų buvo alaus derinimas su maistu. Kadangi jau šitą paskaitą girdėjau, tai nebebuvo taip įdomu... Na, bet kaip sakoma - kartojimas yra mokslų motina. 

       Antra degustacija buvo "Vyno ir žvėrienos derinimas". Buvo pateikti keturi raudonieji vynai. Apie juos kažką pasakojo Arūnas Starkus ir pats vyndarys iš Prancūzijos. Gaila, bet žvėrieną teko tik įsivaizduot, kaip ji ten gerai dera prie vieno ar kito vyno.
       Ai, kažkaip užsifiksavo Starkaus frazė, kad pirkdami pigesnį vyną prarandame potencialaus malonumo gabalėlį. Pavarčiau akis, pagalvojau akimirką, paragavau to trečio išpilstyto vyno, nes šitas lyg ir buvo brangiausias - apie 120 Lt. Tada paragavau to pigesnio už 50 Lt. Dar kartą siurbtelėjau to brangaus. Deja, bet mano neišlavinti receptoriai nepajuto akivaizdaus skirtumo. Jie skiriasi, bet tikrai ne tiek, kad rinkčiausi tą brangesnį. Na, bet ką... esu pakankamai neišsilavinusi vyno ragautoja. Gal aš ir klystu, bet su vynu yra kaip ir su fotografija, t.y. reikia lavinti savo skonį. Pradžioj patinka visokie banalumai - gėlytės, kačiukai ir peizažai. O vėliau pradedi suprast, kas yra tikroji fotografija - Jan Saudek, Henri Cartier Bresson, Helmut Newton, James Nachtwey, Erwitt Elliott ir t.t. Aišku, yra tokių, kurie taip ir lieka visą gyvenimą pirmoj stadijoj. Nesupraskit klaidingai. Dabar turiu omenyje ne kainą, o vyno kokybę. Už 30-50 Lt tikrai galima nusipirkti puikaus vyno.    

       Galiausiai Heger Eiswein. Tai buvo vienas paskutinių (jei gerai atsimenu) ragautų vynų. Ir tai buvo vynas, kurį jau senokai norėjau paragaut. Gerai, kad Eglė prisiminė apie tą vyną mums stovint netoli Austrijos stendo. Žinojau, kad jo galima nusipirkt Lietuvoj, bet tikrai nesitikėjau, kad bus galima paragaut. Kodėl jis ypatingas? Vynuogės vynui yra skinamos sušalusios, kuomet oro temperatūra kelias paras iš eilės būna -7 - 10 laipsnių, ir kad neištirptų ledas vynuogėse, iš karto, tiesiog lauke, yra spaudžiamos sultys. Pagrindiniai ledo vyno gamintojai yra Vokietija, Austrija ir Kanada. Vynas yra labai saldus, tirštas ir puikaus aromato. Ir žinoma, be galo puikaus skonio. 

Bananų duona su rabarbarais

       Na, pagaliau pataikiau kelis kartus pažiūrėt taip išreklamuotus "Virtuvės mitų griovėjus". Turint omenyje tai, kokias laidas mes turėjom ir vis dar turim iki šiol ant LT, manau, kad nieks manęs nekaltins, jog žiūrėjau gan skeptiška nusiteikusi, bet... Hmm.... Man visai patiko. Aišku, tobulėjimui ribų nėra, bet laida nebloga. Receptai man limpa. Netikėta, nauja, netradiciška, pvz., visai norėčiau išbandyt tuos grikių ledus. Labai smagu, kad po laidos Facebook'e sudeda ne tik receptus, bet ir vaizdinę medžiagą. Na, juk nesėdėsi su popieriaus lapu ir tušinuku prieš teliką visą pusvalandį, o ir rašyt aš taip greitai jau nebemoku. Maistas patiektas elegantiškai. Vis tik profesionalai daro, o ne šiaip mėgėjai. Daili baltutėlė studija, o ne kokie nors Lidijos Rasutis namai (Nors nieko prieš juos neturiu. Garbės žodis). Šefai irgi tokie labai nieko. Apskritai, kas gali būti geriau nei vyrai virtuvėje. Kad ir kaip man tai sunku būtų pripažinti, bet vyrai yra geresni virėjai nei moterys. 

       Na, bet jau laidos svečiai... Suprantu, kad laidą norima populiarint, pritraukt daugiau žiūrovų etc....  Bet kažkaip vis tiek.... Prieš tai buvusioj laidoj dalyvavo Nijolė Pareigytė, kuri, kiek girdėjau, buvo visiškai suvaryta per ПрожекторПерисХилтон šį savaitgalį Vilniuj. O bendradarbis pasakė - aš nesitikėjau, kad ji ant tiek neprotinga. Na, ne visai taip pasakė, bet nekartosiu to viešai. Praeitoj laidoj dalyvavo Kristina Ivanova, kuri, pasirodo, svajoja apie savo kulinarinę knygą... Sėkmės jai. Dabar anonsuoja Ingą Paksaitę Stumbrienę, kuri skiria tik rožinę ir žydrą spalvas. Čia ne mano žodžiai. Straukaitės. Bože, bože... Ir vėl tik pritariamai kinkuos savo šviesią galvą. Dar belieka pakviest nėščią Zvonkę, Oksaną Pikul ir dar kokią Mia (Gal pasakys, kas ją nori nužudyt?). 

------

       Neketinau daryt jokių pakeitimų recepte, bet išėjo visai netyčia. Už braškes mokėt 11 Lt/kg man kol kas nekyla ranka. Tai pirma. O antra -  baigėsi miltai, bet prisiminiau kuskusą. Kažkodėl atrodo, kad kuskusas čia suvaidino nemažą vaidmenį pyrago purumui. Esu anksčiau kepusi bananų duonas, bet niekada iki šiol jos neišeidavo tokios minkštos ir purios. Tai va, minkšta, puri, drėgna su lengva rūgštele bananų duona su rabarbarais:

Jums reikės:

230 g rabarbarų

70 g cukraus

190 g miltų (405 D) 

65 g kuskuso*

2 a. š. kepimo miltelių

1/2 a. š. malto muskato 

3/4 a. š. druskos

110 g sviesto (kambario temperatūros, 82 %)

200 g cukraus

2 kiaušiniai (kambario temperatūros, L dydžio) 

3 bananai**

2 v. š. brendžio 

1. Rabarbarus supjaustome gabaliukais, užpilame cukrumi, išmaišome ir atidedame į šoną. 

2. Sausus produktus, t.y. miltus, kuskusą, kepimo miltelius, druską, maltą muskatą, gerai permaišome šluotele. Miltus dar ir persijojame. Ir taip pat atidedame į šoną. 

3. Sviestą su cukrumi išsukame (mikseriu ar mediniu šaukštu) iki purios masės. Įmušame po vieną kiaušinius ir viską gerai išplakame. 

4. Bananus susmulkiname šakute arba blenderiu. Blenderiu man patogiau - greičiau ir geriau susitrina.

5. Tuomet bananus sudedame į sviesto/cukraus masę. Supilame brendį ir išmaišome. 

6. Po truputį vis maišydami supilame miltus. Tešla išeina tirštos grietinės konsistencijos. Ir galiausiai suberiame rabarbarus ir vėl viską išmaišome. 

7.  Skardą ištepame sviestu. Galite dar pabarstyti miltais ar džiūvėsėliais. 

8. Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 50 - 60 minučių ar kol iškepa.

*Jei neturit kuskuso, dėkit tiek pat miltų. 

** Tokioms duonoms geriausia yra pirkti gerai prinokusius bananus. Tuos su rudom dėmelėm. Tuomet geriausiai atsiskleidžia duonos skonis. 

Skanaus! 

Su pakeitimas pagal sassyradish

Kepti baklažanai su rudųjų ryžių miso

       Eglė su savo įrašu apie kiną kalta dėl šito apsėdimo. Kodėl galvon anksčiau nešovė ši mintis? Jei yra daromi sąrašai filmų, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su fotografija, tai juk taip pat yra daromi sąrašai, susiję su maistu. Na, ir pradėjau gūglint. Radau ilgą, ilgą filmų sąrašą, sudarytą vieno Kalifornijos universiteto - Food and Eating in the Movies. Tikriausiai sudėti visi filmai, kurie bent mažiausiu aspektu yra kaip nors susiję su maistu. Užimtų daug laiko, kol viską peržiūrėtum ir dar nežinia, ar verta tiek laiko gaišt dėl visų filmų. Na, kaip ten bebūtų, sąrašas yra įspūdingas ir naudingas. Bet nepradėsi gi žiūrėt visko iš eilės. Reikia daryt kažkokią atranką. Pradėjau nuo visokių sąrašų iš serijos - Top 10 food movies, Our 10 best food movies, Top 10 related food movies ir pan. Daugelis jų jau buvo matyti, pvz., Chocolat, Julie&Julia, Woman on Top, Like Water for Chocolate. Šituos tikriausiai visi matėt. Tačiau dar yra labai daug nematytų ir negirdėtų.

       Kitchen stories (2003) - iš principo filmas tai visai ne apie maistą, bet veiksmas vyksta virtuvėje. Pokario Švedijos mokslininkai nustatė, kad per metus vidutinė namų šeimininkė beruošdama vakarienę šeimai nueina tokį patį atstumą, koks yra nuo Stokholmo iki Kongo. Ir tada mokslininkams kilo toks labai ... įdomus ir be galo "aktualus" klausimas  - o kokį atstumą nueina virtuvėje vieniši vyrai? Ir išleido 18 švedų stebėtojų į Norvegiją pas vienišus kaimo vyrus su sąlyga, jog jokiais būdais nekomunikuos su stebimaisiais ar kaip nors kitaip padės virtuvėje. Kas iš to išėjo, pažiūrėkit patys. Daugiau nepasakosiu. Galiu tik pasakyt, kad tai nuostabus ir labai šiltas filmas. Dar ir ašarą nubraukiau. O garso takelio puikumas!

       Tampopo (1985) - japonų komedija. Sukurta vesterno stiliumi. Mieste pasirodo sunkvežimio vairuotojas. Įsivaizduokite Klintą Istvudą ne ant balto žirgo, kur nors Amerikoj, o už baltos fūros vairo Japonijoje. Ir jo vardas Goro. Jau matot? Gerai... Žiūrim toliau. Ir čia prasideda istorija. Vėlų vakarą sustoja jis su savo naparniku pavalgyti tokiame greito maisto noodle restoranėlyje. Savininkės vardas Tampopo. Tiksliau tai joks ne restoranėlis, o tiesiog pakelės skylė ir gamina ji labai prastai. Kaip ir priklauso vesternui - kyla muštynės. Po muštynių - čia jau nesupratau, bet ne esmė - Tampopo paprašo fūristo (!) išmokyti virti ją gerus noodle'us. Na, ir kad jos restoranėlis taptų geriausiu visame mieste. Ir taip prasideda jos mokymas. Man patiko. Tikrai juokingas. Tas humoras toks... naivus ir paprastas. Apskritai rytiečių humoras visai kitoks. Ir filmai jų kitokie, ir jų vaidyba visai kitokia, ir savo emocijas filmuose reiškia visai kitaip nei europiečiai. Tai va, drąsiai rekomenduoju šitą filmą.   

       

       Ir čia tik pradžia. Bus daugiau... Tiesa, dabar kažkaip nuklydau link japoniškų filmų. 

--------------

       

       Iš karto pasakau, kad baklažanas nuotraukoje nėra sudegęs, kaip galėtų pasirodyt. Na, taip... atrodo baisiai, bet viskas dėl tamsios rudųjų ryžių miso, kuri jau prieš kepant buvo beveik juodos spalvos. Receptą radau  Observeryje. Aišku, ant žarijų turėtų būt skaniau nei orkaitėj, bet vis tiek man patiko. Skonis toks saldžiai sūrus, jaučiasi lengvas karamelės skonis, o viduj minkštas ir beveik ištižęs baklažanas... niam.  

Reikės:

2 baklažanų (tokių daugiau mažesnių nei didesnių)

3 v. š. miso (naudojau rudųjų ryžių miso) 

2 v. š. cukraus

3 v. š mirin* 

1. Baklažanus perpjauname išilgai ir kepame orkaitėje apie 30 minučių, kol beveik iškepa. 

2. Kol kepa baklažanai, pasiruošiame padažą - visus produktus sumaišome ir nuolatos maišydami pakaitiname keptuvėje. Padažas neturi užvirti. Kai tik cukrus ištirpsta, nukeliame nuo ugnies. 

3. Iškepusius baklažanus aptepame gautu padažu. Orkaitėje įjungiame griliaus funkciją ir kepame apie 10 minučių. Patiekiame su ryžiais. 

* mirin yra saldus ryžių vynas. Pirkau Skonio studijoj. 

Skanaus! 

Penny De Los Santos ir jos aštrios ridikėlių salotos

       Visą savaitgalį prakiurksojau prie kompo. Ačiū šiuolaikinėms technologijoms. Ir ačiū tam kažkam, kas organizuoja nemokamus workshop'us online visam pasauliui. Praeitą savaitę buvo unikalus... na, gal čia jau pernelyg ... Bet taip... Tai buvo labailabai puikus nemokamas trijų (!) dienų (beveik po 8 valandas kasdien) worshop'as su Penny De Los Santos. Jos nuotraukas publikuoja National Geographic, Time, Newsweek, Saveur, Martha Stewart. Man ji labiau patinka kaip reportažinio žanro atstovė. Tikrai puiki. Na, ir, žinoma, maistą fotografuoja gerai. Pats workshop'as buvo wow! Daug info, daug atsakymų, daug daug visko. Buvo įdomu žiūrėt į visą "virtuvę" iš vidaus. 

       Trys pagrindiniai dalykai, kuriuos ji nuolatos kartojo - dėmesys detalėms, momento išlaukimas ir praktika. Kasdienė praktika. Ai, dar šviesa. Iš principo viskas žinoma, bet pamiršta. Tą patį kartoja visi fotografijos klasikai.   

       Iš twiterio prisirankiojau citatų ateičiai. Kai bus visai nūdna, skaitysiu:

If you are not doing what you love, why not?
Trust in what you are suppose to be doing. We only get to do this once.
Practice seeing everyday. Strengthens photos thru graphics & heart.
Stay with the moment longer then you thought to.
1. make a scene shot 2. hunker down for the detail 3. wait for the moment. wait.
Frame it right and wait!
Stay a little longer, think about your composition and frames.
Just stay there longer. That is my best advice to you. Stay in the moment longer.
Remember where the light is nice. That's all I'm gonna say.
Ask yourself 'where is the light' to determine angle of picture
This is what I see with a lot of photographers, they don't stay in the moment long enough.
Pull away from the subject, explore your subject. Really push yourself to see it differently
Stay with the subject. Don't be so quick to move on.
If you've seen it before... it's cliche.
You gotta know the rules to break the rules. I break my rules all the time.
If it's not happening, it's not happening. I just wait. And if it never happens, I just move on
Get closer to your subject.
Every professional photographer that I admire says the same thing: pause, wait, be patient, take your time, repeat, repeat.
This picture may or may not happen. But I want to be ready when it does.
I relly believe that God is in the details.
You can grow a lot with a fixed 50.
To get great shots, change your perspective and move around. Get in front of the action.
It's all about learning the process of SEEING!
I want you to think about potential in any situation.
If you walk up to someone, you're communicating with your body language, if you zoom, you are not doing that.
The worst thing they can say is no. So just go for it
Food photography is beyond the plate...
Make a photograph every day, put it in a book and see your progress.
You make people forget that you're there and then you quitely make pictures.
I love being behind a camera, it's where I feel most comfortable.
Let your photography be your meditation.

       O dabar grįžtam prie maisto... Begūglindama radau aštrias ridikėlių salotas pagal Penny de La Santos. Pirmoji ridikėlių euforija praėjo, kuomet jie yra skanūs tiesiog vieni su juoda duona ir šiek tiek sviesto. Atėjo metas įdomesniems receptams. Receptą radau design sponge. Aišku, keičiau ir prisitaikiau pagal save.

Reikės:
60 ml alyvuogių aliejaus
5 skiltelių česnako
1 v.š. čili dribsnių
pusės citrinos sulčių
pusė apelsino sulčių
2 v.š. alyvuogių aliejaus
druskos pagal skonį

apie 60-70 g varškės sūrio*
2 pundeliai ridikėlių

1. Pirmiausia griežinėliais supjaustome 4 skilteles česnako. Įkaitiname keptuvę, supilame alyvuogių aliejų, sudedame česnakus ir čili dribsnius. Viską kepame ant mažos ugnies apie 3-5 minutes. Aliejų perkošiame per sietelį.
2. Dabar sutriname česnaką su druska. Supilame citrinos ir apelsino sultis. Įpilame alyvuogių aliejaus ir supilame čili aliejų. Šito aliejaus pilkit pagal skonį, t.y. kiek aštriai mėgstat. Pyliau 1 arbatinį šaukštelį.  Padažą gerai išplakite šluotele iki vientisos masės. Paragaukite. Jei ko nors trūksta, įpilkite čili aliejaus, įdėkite druskos ar įpilkite šiek tiek apelsino sulčių.
3.  Supjaustykite ridikėlius, varškės sūrį sutarkuokite per burokinę tarką. Sumaišykite su ridikėliais. Ir užpilkite padažo.

* arba kokio nors kito. Eksperimentuokit. Aš kažkodėl pirmiausia pagalvojau apie varškės sūrį. Man labai patiko.

Skanaus!

"RiverSide" restorano valgiaraštis - pavasaris/vasara

      Rašau, trinu, vėl rašau ir vėl trinu... Po velniais, kaip aprašyt tai, kas buvo taaaip gerai, o patirties vertinant ir aprašinėjant patiekalus yra apskritas nulis. Prieš savaitę abi su Egle gavom pakvietimą  paragauti ir įvertinti restorano "RiverSide" naują valgiaraštį. Restoranas kaip ir kiekvienais metais atnaujina savo meniu - pavasariui/vasarai siūlydamas lengvesnius patiekalus, o rudeniui/žiemai - sunkesnius. 

       Išplatintame pranešime spaudai yra rašoma, jog šį pavasarį ir vasarą restorano virtuvė stebins lankytojus įvairove nuo jau pamėgtų restorano patiekalų iki naujų kūrinių gurmaniškam skoniui. Anot virtuvės šefo, šį sezoną ypatingas dėmesys skiriamas sveikai ir subalansuotai mitybai. Tai sezonas turtingas šviežiomis daržovėmis, vaisiais, prieskoninėmis žolelėmis, todėl ir valgiaraštį papildėme pavasarinėmis daržovių salotomis, kremine brokolių ir porų sriuba, lengvais užkandžiais, tokiais kaip ryžių tešlos suktinukai su daržovėmis, sojų daigais, krevetėmis. Bet gana čia copy paste daryt nuo pranešimo spaudai, žiūrim, ką turim, t.y. ką mes šiandien ragavom:

       Užkandžiai. Užkandžiams buvo patiekta kepta antiena su apelsino skiltelėmis, riešutais, jaunomis šparaginėm pupelėm, pomidoriukais.  

       Sriuba. Oi, sriuba tai buvo gėris neišpasakytas - tiršta ir švelni prancūziška žuvienė, kuriai pagaminti buvo naudojamos 5 rūšių žuvys ir jūros gėrybės, tiekiamos tirštame žuvies sultinyje, paskanintos šafranu bei apelsinų žievelėmis. Prie žuvienės patiekiama dar ir šilta prancūziška duonelė (kepta restorane) su "Rouille" padažu. 

       Toliau buvo dar geriau - karališkos krevetės su keptomis daržovėmis (niam), patiekiamos karštoje keptuvėje su trimis padažais. Dieve, dieve... Patiekalas paprastas kaip du kart du, bet be galo skanus. Jei ten būsit, tai būtinai užsisakyt šitą patiekalą. Patiekalas, beje, yra skirtas dviem asmenims. 

       Ir galiausiai desertas. Tai yra šio sezono naujiena. Ragavome virtuvės šefo rekomenduojamą desertą, kuris priklausomai nuo metų laiko bus kuriamas vis iš kitokių sezono uogų ir vaisių. Kadangi šiuo metu klesti visai nepelnytai nurašyti ir užmiršti rabarbarai, mes buvome pavaišintos pyragu iš jų. Genialumas slypi paprastume. Labai paprastas, bet be galo gardus pyragas. Pyrago pagrindas yra tobulas. Man toks niekaip neišeina. 

       Net nepajutom, kaip prabėgo dvi valandos. Ačiū labai už pakvietimą ir šiltą priėmimą Karolinai ir Mindaugui. Žadėjo pakviesti ir į rudens sezono pristatymą. Jau dabar pradedu laukt rudens. 

Švilpikai

       Ridikėliai, kalendros, krapai, bazilikų daigai, mairūnų daigai, braškių daigai, agrastų krūmeliai, obelų sodinukai, kriaušių sodinukai, baltosios ramunės, petunijos, o kur dar sėklos - burokėliai, morkos, moliūgai, melisos etc. Man KOMA. Ir taip kiekvieną pavasarį. Nesuprantu iš kur staiga išlenda ta sodininkė/daržininkė, bet tokiu metų laiku kyla nenumaldomas noras sukišti rankas į žemę. Svajoju apie pomidorų ir agurkų šiltnamį. Tikriausiai 12 metų gyvenimo Kėdainiuose savo davė. Ten visi gi turi šiltnamius su agurkais. Ir mano tėvai turėjo. Pirkom žigulius iš agurkų. Ot.

       Dabar neturiu net normalaus balkono, todėl tenkinuosi keliais loviais savo taip vadinamame francūziškame balkone. Naudos iš tų prieskonių nėr daug. Tenka vis tiek turguj dasipirkinėt, o dar nuo katinų turiu saugot, kurie tik ir taikos pakramsnot. Kaip ten bebūtų, šiemet ir sodinu bazilikus, kalendras ir petruškas.

Reikės:
1 kg krakmolingų bulvių (6-7 bulvės)
apie 160 g miltų
1 kiaušinis

1. Išverdam su lupenom bulves. Atvėsiname, nulupame ir sumalame mėsmale arba sutarkuojame per burokinę tarką.
2. Suberiame miltus, įmušame kiaušinį, pasūdome ir išminkome.
3. Formuojame volelį, jį šiek tiek suplojame ir supjaustome įstrižais rombais. Sudedame į miltais pabarstytą skardą. Viršų galima patepti plaktu kiaušiniu.
4. Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30-40 minučių. Arba kol gražiai paruduoja.

Padažui:
150 g miško grybų
pusė smulkiai sukapoto čili pipiro
skiltelė smulkiai supjaustyto česnako
2 v.š. sviesto
druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį
samtis vandens arba sultinio
apie 20 šalavijo lapelių
pundelis petražolių
Parmezano tipo sūrio

1. Keptuvėje ištirpiname sviestą. Sudedame grybus ir pakepame kelias minutes.
2. Tuomet sudedame čili, česnaką, druską ir pipirus. Kepame viską dar kelias minutes.
3. Įpilame samtį vandens arba sultinio ir dar paverdame 5 minutes.
4. Kitoje keptuvėje ištirpiname sviestą ir lengvai pakepame šalavijo lapelius.
5. Iškepusius švilpikus sudedame į grybų padažą ir viską išmaišome. Patiekiame su keptais šalavijo lapeliais, šiek tiek tarkuoto kietojo sūrio ir smulkiai kapotomis petražolėmis.

Skanaus!

Švilpikai iš "Lietuvių valgiai", 1983.
Padažas iš Jamie Oliver "Cook with Jamie"

Desertų vakaras su likeriu

       Laukiau vieno meilo, gavau kitą - Sveikos, primenu, kad rytoj 18 val. laukiame jūsų abiejų (t.y. manęs ir Eglės) desertų gamybos vakare “Kulinarijos studijoje"... Pavarčiau akis, perkračiau atmintį. Nieko. Rašau Eglei - kur mes ryt einam? ... Ai, pamiršau pasakyt. Desertų vakaras su likeriais".
      Tai va, vakar alkoholinių gėrimų gamintojas "Stumbras" pristatė naują produktą iš "Poema" serijos - kreminį likerį iš šviežios grietinėlės. Man tai jie visai nieko tie kreminiai likeriai, ypač Baileys. Su ledukais neblogai susivartoja. Likerio ragavom nedaug, nes gaminom desertus. Tris saldžius desertus. Labai saldžius. Kaip atskiri desertai jie yra puikūs, bet kai juos visus paragauji per vieną vakarą... saldus likerio padažas, džiovinti vaisiai, aliejuje kepti tokie kaip žagarėliai, maskarponė, plakta grietinėlė, keptas obuolys, vėl maskarponė, vėl plakta grietinėlė, panna cotta su likerio padažu... Och, man taip retai  būna. Tikrai retai... Pusryčiams graužiau juodą duoną, o kava be cukraus pasirodė visai vartotinas gėrimas.
       Dalyvių nuomonės dėl geriausio deserto išsiskyrė. Asmeniškai man skaniausia buvo panna cotta su džiovintomis slyvomis. Tos slyvos ten tiesiog idealiai dera.  

Grietinėlės ir likerio "Poema" panna cotta pagal Darių Dabrovolską
10 porcijų

30 g želatinos
500 ml pieno
500 ml grietinėlės
300 ml likerio Poema
100 g džiovintų slyvų

Padažas:
300 ml kavos
100 ml grietinėlės
50 g cukraus
6 kiaušinio tryniai

       Užverdame pieną su grietinėle, supilame likerį. Atvėsiname ir sumaišome su ištirpinta želatina.  Slyvas supjaustome šiaudeliais, sudedame į indelius ir užpilame atvėsusiu mišiniu. Indelius sudedame į šaldytuvą ir šaldome tol, kol panna cotta sustingsta.
       Padažas: sumaišome kavą su grietinėle. Trynius plakame su cukrumi tol, kol pabaltuoja. Kavos ir grietinėlės mišinį pakaitiname, pilame į išplaktus trynius, permaišome ir kaitiname ant garų maišant, kol padažas sutirštėja.

Nigel Slater ir kepti baklažanai

       Na gi, turiu naują herojų. Ir tai yra ne kas kitas, o Nigel Slater. Jis yra žinomas maisto žurnalistas, jis yra rašytojas, jis yra dar ir laidos vedėjas. Observeryje jau daugiau nei 10 metų turi savo skiltį. Iš viso yra išleidęs per 10 knygų. Pasak wikipedijos, plačiajai visuomenei tapo žinomas 2004 metais, kuomet išleido prisiminimų knygą  - Toast: The Story of A Boy's Hunger. Knyga susišlavė nemažai apdovanojimų. Tarp kurių yra ir geriausios biografijos apdovanojimas. O pernai dar buvo ir ekranizuota BBC1 televizijos. Knygą skaičiau ir man labai patiko.

      Jo laida "Simple Suppers" irgi be galo miela. Man jis yra Nigella Lawson vyriškas variantas. Tik neturi to seksualumo, kuriuo spinduliuoja Nigella. Turi kažką tokio... meditatyvaus. Prieš miegą jo laidos labai gerai susižiūri ir nuteikia raminančiai. 

       "The Kitchen Diaries" (Virtuvės dienoraščiai) yra dešimtoji jo knyga. Ir pats Nigel'as nedvejodamas ją įvardija kaip savo mėgiamiausią knygą. Įžangoje rašo - knyga yra apie tai, ką aš paprastai gaminu namie. Maistas, kurį gaminu sau, draugams, šeimai, vakarėliams, sekmadienio pietums ar užkandžiams, nuo pirmadienio iki penktadienio. Daugelį patiekalų būtų galima pavadinti fast food'u, kadangi autorius mano, kad gyvenimas yra per trumpas, jog leistume visą dieną virtuvėje, tačiau dalis patiekalų yra gaminami nedovanotinai ilgai. Didelis dėmesys skiriamas sezoninei mitybai, vietiniams produktams, vietiniams gamintojams. Na, tai tiesiog teisinga knyga su teisingais receptais ir teisinga nuotaika. Tarkim imbierinio pyrago kepimas yra tinkamas šaltam sausio sekmadieniui arba curry gaminimas vėsų balandžio vakarą. 

       Beveik visi patiekalai yra verti dėmesio. Tikriausiai tai pirmoji knyga, iš kurios aš noriu gaminti ir išbandyti viską. Jei norit kasdien valgyt nekasdieniškai, tai knyga tiesiog privalo atsidurti Jūsų knygų lentynoje. Visi ingredientai yra prieinami ir be galo paprasti. Na, gal su žuvies produktais ant LT būtų problemos, bet galima pakeist kitokia žuvimi, improvizuot ir t.t.

Reikės:
2 vidutinių baklažanų
alyvuogių aliejaus
malto kardamono*
druskos, šviežiai maltų pipirų pagal skonį

Padažui:
3 v. š. natūralaus jogurto
1 v. š. tahini pastos
1 v. š. alyvuogių aliejaus
1 v. š. čiobrelių
citrinos sulčių pagal skonį

1. Baklažanus supjaustome riekelėmis. Iš abiejų pusių su šepetėliu aptepame aliejumi. Užbarstome druskos, šviežiai maltų pipirų ir kardamonu. Kepame apie 40-45 minutes orkaitėje, įkaitintoje iki 200 laipsnių.
2. Kol kepa baklažanai, pasidarome padažą. Visus produktus gerai sumaišome šluotele iki vienalytės masės. Įdedame druskos, pipirų pagal skonį. Ir įspaudžiame citrinos sulčių. Irgi pagal skonį.
3. Iškepusius baklažanus aptepame padažu. Patiekiame su ryžiais.

* Geriausia yra naudoti kardamono sėklas ir jas šviežiai susimalti. Skirtumas tarp pirktinio malto kardamono ir šviežiai malto yra kaip diena ir naktis. Aš dar rytais labai mėgstu gerti  kavą su pienu, pagardintą šviežiai maltu kardamonu.

Skanaus!

Pagal Nigel Slater "The Kitchen Diaries" 


P.S. Ne į temą, bet negaliu susilaikyt neparašius. Vakar Mindaugo Maximoj mačiau Jamie žurnalą. Kaina svarais yra 3,99 (arba apie 16 Lt). Kaina litais - 36,99 Lt! Išprotėjo visiškai. Čia juk knygą galima nusipirkti už tokius pinigus.