Anyžinis pyragas

       Šiemet kaip ir pernai Electrolux'as tinklaraštininkams davė išbandyt savo buitinę techniką. Buvo trys galimybės - dulkių siurblys, smulkintuvas (apie jį kiek vėliau) ir mikrobangų krosnelė-duonkepė. Pirmoji mikrobanginę išbandė Elžbieta. Dabar atėjo mano eilė. Na, ką aš galiu pasakyt. Mikrobanginės namie iki šiol neturėjau. Ir net tokia mintis ją pirkti niekada gyvenime nebuvo šovusi. Ką su ja veikt? Maistą sėkmingai pasišildau puode ar keptuvėj. 

       Ir nieko naujo nei Elžbieta aš nepasakysiu - belieka tik pritariamai galva linksėt. Manau, kad Indrei barake tai turėtų būti idealus dalykas. Taip pat kokioj sodyboj. Kuomet yra noras kepti, bet nėra orkaitės. Na, bet Elžbieta apie tai jau irgi rašė. 

       Duonkepės funkcijos nebandžiau. O konvekcija man visai patiko. Būtent dėl konvekcijos funkcijos aš ją ir ėmiau. Mėsa kepa gerai, troškinasi irgi, daržovės man iškepė irgi gerai, mocarelos kepsneliai irgi išėjo puikūs (itin rekomenduoju. Valgiau su pomidorais ir šviežiais bazilikais. Nerealu!). Kol jos iš manęs neatėmė, planuoju dar kept kiaulienos šonkauliukus.   

       Dabar apie minusus. Kepant mikrobanginė skleidžia pernelyg daug šilumos IMHO. Žiemą, aišku, tai visai smagu, bet vis tiek kažkaip... Dar spėju, kad šiluma pasiskirsto ne visai tolygiai. Kepant mėsą, daržoves tai nėra taip jau ir svarbu, bet ne kepant pyragus. Man sudegė vienas šonas. Kepiau antrą kartą, pamažinau temperatūrą - sudegė vis tiek. Nors Elžbietai iškepė puikiai. Gal kažką ne taip dariau. 

       O kepiau, kepiau net du kartus (ir tikrai kepsiu dar ne kartą) anyžinį pyragą pagal David Lebovitz. Tai tikriausiai best ever pyragas, kokį tik esu kepusi iki šiol. Garbės žodis. Bet čia su sąlyga, jei mėgstat anyžius. Aš nuo anyžiaus kvapo (ir skonio) kaifuoju. 

Reikės (Visi produktai kambario temperatūros, forma 8x27 cm):
3/4 a.š. maltų anyžių
175 g miltų (405D)
60 g migdolų miltų*
1 1/2 a. š. kepimo miltelių
1/4 a. š. druskos
120 g sviesto (82%)
180 g cukraus
2 kiaušiniai (L dydžio)
60 ml pieno
60 ml anyžių likerio**
1 apelsino žievelė

Glaistas
3 a. š. cukraus
50 ml anyžių likerio

1. Anyžius, miltus, migdolų miltus, kepimo miltelius ir druską gerai permaišome dubenyje su šluotele. Sausas mišinys paruoštas. 

2. Cukrų su sviestu išsukame iki purumo. Po vieną įmušame kiaušinius ir gerai išmaišome. 

3. Apelsiną labai gerai nuplauname ir nutarkuojame žievelę be baltosios dalies. 

4. Sumaišome pieną, anyžių likerį ir apelsinų žievelę. 

5. Į sviesto/cukraus/kiaušinių masę suberiame pusę sauso mišinio. Gerai išmaišome. 

6. Supilame pieną su anyžių likeriu. Išmaišome.

7. Ir suberiame likusį sausą mišinį. Gerai išmaišome. Supilame į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi. 

8. Kepame 175 laipsnių temperatūroje apie 40-50 minučių. 

9. Ištraukiame iš orkaitės ir leidžiame pyragui atvėsti 30 minučių. Išimame iš kepimo formos. Nuimame popierių.

10. Sumaišome likerį su cukrumi. Cukrus neturi ištirpti. Tiesiog suberkit ir kelis kartus permaišykit. 

11. Pyragą subadome mediniu pagaliuku (50 kartų - mhm... taip knygoj parašyta) ir tepame likerį su šepetėliu ant pyrago viršaus, taip pat ir šonų nepamirštam. Turit sutepti visą likerį. 

12. Dabar sunkiausia dalis - palikit pyragą ramybėje bent 3 valandoms. O geriausia per naktį. Tik šiukštu neragaukit iš karto. Mokykitės iš svetimų klaidų, t.y. mano. Bus tikrai neskanu. Bet jei ištversit - būsit apdovanoti už savo kantrybę nuostabiai minkštu, puriu, nuostabaus anyžių kvapo ir skonio pyragu. 

* migdolų miltų galite pasidaryti taip: nusipirkite migdolų drožlių ir jas sumalkite su kavamale. Štai Jums ir miltai. 

** Originaliame recepte tai yra absento pyragas. Tačiau absentą galima keisti anyžių likeriu. Todėl, jei nemėgstat anyžiaus, bet mėgstat absentą - darykit su juo. 

Skanaus!

Pagal David Lebovitz "The Sweet Life in Paris" 

Kepta kiauliena aluje su obuolių koše

       Praeitą sekmadienį Kaune pasibaigė 2010-2011 metų ledo ritulio sezonas su fanfarais, apdovanojimais, šampanu, džiaugsmu ir nusivylimo kartėliu pralaimėjus. Na, gerai, fanfarų nebuvo, bet visa kita buvo. Ir muštynės buvo. Na, viskas vyko kaip priklauso. Jau pripratau, kad sekmadieniais kaip į bažnyčią važiuoju į Pramogų areną. O ką dabar reiks daryt?

       Manęs klausia - kodėl ne krepšinis? Ne koks futbolas? Aaa... Todėl, kad ledo ritulys. Iki šiol galvojau, kad jei nefotografuočiau, tai man būtų neįdomu žiūrėt, bet pasirodo, kuomet turi favoritus, tai ... hmm... net pamiršti, kad fotografuot reikia, ypač jei vyksta kova dėl pirmos vietos.  
       O vaikų ledo ritulio lyga yra iš viso kažkas nerealaus. Kažkodėl maniau, kad ten bus neįdomu, bet aš klydau. Ten įdomiau nei vyrų lygoj. Daug daugiau nevaržomų emocijų ir noro nugalėt. Taip pat ir muštynių.  Be jų niekaip. Tai jie man išaiškino, kad geriausios nuotraukos yra su lekiančia šaiba į vartus. O taip va.
       Juokingiausi, aišku, yra patys mažiausieji (10-mečiai) - jiems ir pačiūžas reikia užrišt, šalmus pataisyt, pagirdyt, tie, kurie tuo metu nežaidžia dar spėja tarpusavyje susipykt, susimušt, susitaikyt, iš lazdų pasidaryt špagas ir sėkmingai pasišpaguot. Smagu ten. Užmeskit akį į ledo aikštę, jei būsit Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos Akropoliuose. Treniruotės vyksta ir vasarą.

-----------

       Genialiai paprastas ir labai gardus receptas. Vietoj sultinio naudojamas alus, kuris priduoda šiek tiek kartumo ir tuo pačiu šiek tiek saldumo, o vietoj įprasto garnyro - obuolių košė, kuri patiekalo neapsunkina ir suteikia gaivumo.

Reikės:
2 v. š. sviesto kepimui
apie 600-700 g kiaulienos (originaliame recepte buvo jautiena)
apie 500 g svogūnų
nedidelis pundelis čiobrelių
2 v. š. miltų
1 butelis Baltijos tamsaus alaus*
2 v. š. garstyčių (kokias mėgstat)
druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį

Garnyras
apie 1 kg obuolių
šiek tiek vandens
2 v. š cukraus
žiupsnis cinamono

1. Mėsą nuplauname ir nusausiname. Įtriname druska ir šviežiai maltais pipirais. Įkaitiname keptuvę, ištirpiname sviestą ir lengvai apkepame mėsą. Ilgai kepinti nereikia. Tiesiog, kad apskrustų.
2. Kol kepa mėsa, svogūnus supjaustome žiedais.
3. Apkepusią mėsą perdedame į lėkštę. O į tą pačią keptuvę sudedame svogūnus ir čiobrelius. Sumažiname ugnį ir kepame svogūnus (vis pamaišydami) tol, kol suminkštėja - apie 15 minučių.
4. Suberiame miltus ir pakepiname kelias minutes vis pamaišydami.
5. Tuomet supilame alų. Dar pakepame kelias minutes, kol pradės tirštėti.
6. Imame troškintuvą, sudedame mėsą ir užpilame svogūnais. Uždengiame ir kepame orkaitėje 180 laipsnių temperatūroje apie 50 minučių.

Garnyras. Obuolius nuplauname, supjaustome į 8 dalis ir sudedame į puodą. Įpilame šiek vandens, suberiame cukrų ir cinamoną. Verdame iki obuoliai suminkštėja. Na, kad jau būtų įmanoma sutrinti su šakute.

*Sakykit, ką norit, bet smulkios dovanėlės nuteikia maloniai. Prieš šventes Švyturys tiesiai į darbą pristatė visą dėžę alaus. Kolegos liko patenkinti.

Skanaus!

Pagal Nigel Slater "Simple Suppers". 

Imbierinis pyragas

       Šį kartą nuostabus imbierinis pyragas su lengvais pakeitimais pagal Nigel Slater iš jo knygos "The Kitchen  Diaries" (Apie šitą naują apsėdimą parašysiu šiek tiek vėliau). Nors jį labai skeptišku žvilgsniu palydėjau į orkaitę dėl tešlos skystumo, bet pyragas išėjo drėgnas, minkštas ir lengvai kandantis liežuvį. Šiek tiek primena vaikystėje mano močiutės keptą meduolį.

Reikės:

250 g miltų (405D)

2 a.š. malto imbiero

1 a.š. cinamono

1 1/2 a.š. kepimo miltelių

žiupsnis druskos

200 g medaus* 

2 a.š. imbiero sirupo** 

125 g sviesto (82%)

55 g imbiero gabaliukų iš sirupo

125 g muskovado cukraus

2 kiaušiniai (L dydžio)

240 ml pieno

1. Dubenyje persijojame miltus, maltą imbierą, cinamoną, druską ir kepimo miltelius. Dar su šluotele viską gerai permaišome. 

2. Medų, imbiero sirupą ir sviestą pakaitiname ant mažos ugnies, kol viskas ištirpsta. Bet neužviriname. Tiesiog kai tik sviestas ištirpsta ir nukeliame nuo ugnies. Suberiame cukrų ir labai smulkiai sukapotus imbierus. Viską išmaišome.   

3. Į dubenėlį įmušame kiaušinius, supilame pieną ir lengvai viską suplakame su šluotele. Labai stengtis nereikia, tiesiog pienas su kiaušiniais turi susimaišyti. 

4. Tuomet į miltus šiek tiek įpilame medaus, sviesto ir cukraus mišinio, išmaišome. Tada vėl įpilame, vėl išmaišome. Ir taip kol viską supilsite. Kai viską išmaišome, tuomet pilame pieno ir kiaušinių mišinį. Irgi po truputį. Tešla išeina skysta. Na, tokia beveik kaip blynams. 

5. Kepimo formą išklojame kepimo popieriumi. Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 40 minučių. Ar pyragas iškepęs, patikrinkite su mediniu pagaliuku - ištraukus jis turi būti švarus. 

6. Paliekame atvėsti. Ir jei turėsite valios, suvyniokite į foliją ir palikite kelioms dienoms subręsti. 

* Pagal receptą buvo auksinis sirupas. Tad jei jo turit, naudokite jį.

** Imbiero sirupą kažkada gaminau pagal kepykla Nr. 5 receptą. Tik imbiero gabaliukus taip ir palikau tame sirupe. Stovi tas sirupas jau labai ilgai šaldytuve. Buvo gera proga jį sunaudot. 

Skanaus! 

Marokietiška vištiena su sūdytomis citrinomis

       Na ką... nekantriai laukiau, laukiau ir sulaukiau - pagaliau sūdytos citrinos patapo vartojamos. Taigi marokietiško stiliaus vištiena:

Reikės:

2 a.š paprikos

1 a.š. kumino

1 a.š. malto imbiero

1 a.š. ciberžolės

1/2 a.š. cinamono 

1/4 a.š. šviežiai maltų pipirų 

2 v.š. alyvuogių aliejaus

6 vištienos šlaunelės (arba bet kokia kita vištos dalis) 

3 skiltelės česnako

2 vidutiniai svogūnai

1 sūdyta citrina (Išpjauname minkštimą ir baltąją dalį*. Žievelę smulkiai supjaustome)

200 g žalių alyvuogių

100-200 ml vandens

Kelios šakelės petražolių ir kalendros

1. Prieskonius sumaišome ir jais ištriname vištieną. Viską paliekame valandai. 

2. Stambiai supjaustome svogūną. Susmulkiname česnaką.

3. Imame gilią keptuvę su dangčiu. Įkaitiname aliejų, vištieną pakepiname iš abiejų pusių, kad gražiai apskrustų. Sudedame svogūnus ir česnaką. Įpilame vandens. Suberiame alyvuoges ir supjaustytas sūdytas citrinas. Uždengiame dangčiu ir verdame ant vidutinės ugnies apie 30 minučių. Arba kol vištiena pradeda nertis nuo kaulo. 

4. Sukapojame petražoles su kalendra ir užberiame ant vištienos. 

5. Patiekiame su ryžiais. 

       Druskos papildomai nereikia dėti, nes alyvuogės ir citrinos yra pakankamai sūrios. Na, nebent mėgstant sūriai, bet vis tiek atsargiai. Dėkit pačioj pabaigoj. 

       * Baltąją dalį itin kruopščiai išpjaukite, nes kitaip jausis kartumas.

Skanaus!