Brusketos su keptomis paprikomis

Vasariškas, lengvas ir be galo gardus receptas iš Y. Ottolehghi knygos "The Cookbook". Netgi sakyčiau toks keliantis priklausomybę. Noriu jo dar. Ir dideliais kiekiais. Ir su baltu vynu. Ir ant jūros kranto. Nors ne... Ten smėlis tarp dantų girgždės. Užtektų ir Neries pakrantės prie Baltojo tilto.  

Reikės:

2 raudonų paprikų

2 geltonų paprikų

2 v. š. aliejaus

žiupsnis druskos

Marinatui: 

60 ml alyvuogių aliejaus

2 v. š. balzamiko acto

2 v. š. vandens

1 a. š. muskovado cukraus

4 šakelės šviežio čiobrelio lapelių

1-2 česnako skiltelės, smulkiai supjaustytos
druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį

Kepintos mėgiamos duonos riekelių 

Papriką perpjaukite per pusę, išimkite sėklas ir nupjaukite baltąją dalį. Supjaustykite stambiomis juostelėmis. Sudėkite į kepimo skardą, užpilkite aliejumi, užbarstykite šiek tiek druskos ir viską išmaišykite. Kepkite 200 laipsnių temperatūroje apie 35 min., arba kol suminkštėja. 

Iškepusias paprikas sudėkite į dubenį, uždenkite maistine plėvele. Taip lengviau nulupsite odelę. Kuomet paprikos atvės, nulupkite odelę. Išsiskyrusių sulčių neišpilkite. Supilkite viską į marinatą.  

Visus marinato produktus gerai išmaišykite dubenėlyje ir užpilkite ant paprikų. Palikite marinuotis bent 30 minučių. Dėkite ant paskrudintos duonos riekelių. 

Taip paruoštas paprikas galima šaldytuve laikyti iki 5 dienų. Bet netikiu, kad kas nors tiek laiko ištvertų jų nesuvalgęs. 

Skanaus! 

Dinner in the Sky II

Mind blowing dinner. Garbės žodis. Tai buvo kažkas tokio! Po pirmo karto daug kas klausė, kas buvo geriau - maistas ar pats pasikėlimas. Tada man atrodė, kad tai glaudžiai susiję dalykai ir jų atskirti neįmanoma.  Pirmas kartas buvo geras. Tikrai geras, bet antras kartas buvo ... na, toks WOW. Maistas išvertė iš koto. Nežinau, kas tam Bjorn Frantzen nutiko Vilniuj, bet Samuli Wirgentius perspjovė jį kai reikalas. Reik atimt iš jo tas dvi žvaigždes ir išmest iš geriausių restoranų sąrašo. Juokauju, aišku, tačiau skirtumas buvo kaip diena ir naktis. Nors tikiu, kad Stokholme jis patiekia visai kitokį maistą ir yra vertas tų savo Michelin'ų. 

Dar man patiko šalia mūsų sėdėjusi pora, kuri tiesiog ėjo pro šalį ir nusipirko paskutines dvi likusias vietas. Va, taip iš niekur nieko. Įtariu, kad jiems tai buvo smagiausia, nes jie atėjo be jokių išankstinių nuostatų ir nusiteikimo. Ir jie abu taip džiaugėsi, taip džiaugėsi tais vaizdais ir maistu.  

Kadangi jau turėjau patirties, tai šį kartą atsisėdau geriausioj vietoj mano galva - iš krašto. Iš krašto kėdės daugiau pasisuka ir galima ramiai geriant šampaną makaluot kojom virš miesto. Ir daug plačiau matyt panoramą. Kas yra gi žiauriai awesome. 

Net negaliu išskirt, kuris patiekalas buvo silpniausias ar mažiausiai palikęs įspūdį. Jie visi buvo vienodai wow.  

Pirmiausia buvo patiekta laukinė lašiša su marinuotais agurkais, juodos duonos gabaliukais ir tokiu silkės kremu. 

Po to atkeliavo puikeliausias ėrienos tartaras su grybų trupiniais ir kiškio kopūstais. Ir dar ten kažkaip paruoštom morkom. Liežuvį galima praryt. O jau vynas kaip ten gerai tiko. Varge, varge.

Pagrindinis patiekalas buvo minkštutėlė, skanutėlė jautienos išpjova su trumų bulvių koše. Taip pat orkaitėje kepta cikorija su čiobreliais. Ir viskas apipilta sviestu. Na, patys suprantat, kad sviestu jau nieko nepagadinsi. Tai buvo taip skanu, kad norėjosi trypt kojytėm iš pasitenkinimo. O kadangi apačioj pagrindo nebuvo, tai beliko tik tabaluot. 

Desertui buvo panna cotta (tokia teisinga, teisinga) su braškėmis, mėtomis ir vynuogių granita. Ir viskas patiekta su konjaku. Afigiet galima. O aš konjako tai juk negeriu. Ir deserto mes nusileidom į apačią, o po vėl pakilom aukštyn. 

O kai beveik sutemo, tuomet išjungė šviesą ir pasakė - enjoy Vilnius. Na, tai tas ir beliko daryt. 

Dinner in the Sky

Na, tai ką... Papietavom danguje. Buvo taip gerai. Na, taip gerai, kad man tiesiog trūksta žodžių. Galėčiau visą savaitę, kol jie čia bus, kilotis ir kilotis kiekvieną dieną. Noriu ir pusryčių, ir pietų, ir vakarienės, ir pas visus tris šefus.

Dinner in the Sky šiaip yra belgų išmislas. Idėja ir koncepcija yra pasiūlyti žmonėms puikią ir nepamirštamą vakarienę, pietus ar pusryčius 50 metrų aukštyje. Aplink stalą gali sėdėti 22 žmonės. Plius keliasi keli šefai, kurie ruošia ten valgį.

Bijantiems dėl savo saugumo... Tai tikrai nėra ko bijot. Ten taip tvirtai pririša, kad negali net į priekį pasilenkt. Galima tik su kėde šiek tiek pasisukt į šoną ir rankas iškelt į viršų. Daugiau viskas. Šiaip tai aš visai norėčiau, kad su kėde būtų galima apsisukt aplink savo ašį. Ir pasigrožėt miestu iš viršaus. O Vilnius iš viršaus yra be galo gražus.

Šalia manęs sėdėjo tokia keista moteris - bijanti aukščio abstinentė veganė. Kas yr tikrai too much vienam žmogui. Brač, reiktų pasirinkt vieną trūkumą, o ne visus tris krūvoj. Nesutinkat? Iš viso nesupratau, kokio velnio ji ten kėlėsi. Taigi meniu buvo paskelbtas iš anksto. Ir buvo aišku, kad jai ten nieko valgomo nebus. Gaila man jos.

Pirmas kelias dienas virtuvėj šeimininkauja virtuvės šefas iš Švedijos Björn Frantzén. Jis yra vienas iš restorano "Frantzén/Lindeberg" savininkų. Restoranas šiemet geriausių pasaulio restoranų sąraše puikuojasi 20-oje vietoje. Ir turi du Michelin'us. Pagal planą pats šefas ir turėjo mus aptarnauti, tačiau taip nebuvo. Jį pakeitė kažkokie kiti šefai. Bet aš tai nesiskundžiu visiškai dėl to, nes pakaitinis šefas buvo netgi dar gražesnis nei Bjorn'as, o sėdėjau prieš pat jį. Tai man vaizdas visom kryptim buvo geras, išskyrus kairėj sėdinčią veganę.

Pirmas patiekalas buvo jautienos kapotinis su rūkytų ungurių mėsa ir ikrais, pagardintas grietine, traškiais svogūnais ir porų pelenais. Man šitas kapotinis ir patiko labiausiai. Tiesiog toks uch. Prie kapotinio buvo paderintas šampanas G. H. Mumm. Itin vykęs derinys. Užvalgai, užgeri šampano, pasisukioji į šalis, pasigroži panorama. Et... Gyvenimas.

Pagrindinis patiekalas buvo lėtai keptas jūrų velnias su artišokų piure, kiškio kopūstų padažu ir šviežiomis voveraitėmis. Prie jo buvo priderintas Jacobs Creek Chardonnay (2011, jei gerai atsimenu), kuris su žuvimi labai puikiai derėjo.

Desertui buvo raudonosios Oolong arbatos putėsiai su klevų sirupe marinuotomis žemuogėmis, avietėmis ir  pomidorais. Asmeniškai man pomidorai desertuose yra toks ganėtinai keistas derinys. Jie vis kažkaip iškrenta iš konteksto. Ir niekaip nesuprantu, ar man tas derinys iš principo nepatinka, ar vis tik tai priklauso nuo paties pomidoro. Nes tie pomidoriukai tai nebuvo itin skanūs. Na, bet bala jų nematė... Valgom putėsius, geriam vyną, grožimės vaizdu priešais ir už nugaros.

P.S. Ir ne, su tūliku problemų nebuvo. Niekam jo neprireikė ir dėl nieko nereikėjo leistis žemyn. Paskaičius komentarus apie "Dinner in the Sky" susidaro įspūdis, kad didžioji dalis tautos turi labai didelių bėdų su pūsle.

Fiskars peilių pristatymas

Antradienį sudalyvavom Fiskars peilių pristatyme Čiop Čiop'e. Šiaip ėjau biški tingėdama, oras buvo bjaurus, o dar laikas - pietų metas darbo dieną. Bet kaip paprastai būna, visai geri dalykai nutinka, kai nieko iš jų nesitiki. Man patiko kaip buvo viskas organizuota. Sklandžiai ir nuosekliai. Visa info sukramtyta, belieka tik nuryt, t.y. davė usb laikmeną su nuotraukom ir prezentacija, atspausdintus lapus su visa info apie peilius ir Fiskars katalogą (Nu, nebūtų suomiai, jei neturėtų ko nors su mumiais troliais - užmačiau vaikiškas žirkles su muminukais... Miela).

Apie peilius pasakojo Fiskars marketingo vadovas Mikko Manninen. Prišnekėjo ten daug visko. Bet aš neketinu pasakot Fiskars peilių istorijos, ar šiuolaikinių virtuvės tendencijų. Juk ir taip aišku, kad vis daugiau žmonių mėgsta gaminti namie, kad žmonės tai daro su malonumu ir tai tampa maloni laisvalaikio praleidimo forma su draugais, o ne kažkokia katorga, kad virtuvė užima vis svarbesnę vietą mūsų namuose. Taip pat vyrai vis dažniau gamina. Bet anokia čia naujiena. Pažįstu nemažai gaminančių vyrų, todėl manęs tai visai nestebina. Mane greičiau stebina vyrai, kurie apskritai yra neįgalūs virtuvėj. O gaminantys vyrai yra labai cool. Ir jie gamina geriau nei moterys.

Buvo pristatyta nauja peilių serija namams - "Fiskars edge". „Edge“ seriją sudaro septyni skirtingo dydžio ir paskirties peiliai (Tarp kitko, vėliau buvo organizuotas mini konkursas šitam rinkiniui laimėti. Ir labai džiugu, kad prizą nurovė mūsų Skirmantė iš Forelles receptai. Sveikinimai!) – naudojami nuo Europos iki Rytų šalių virtuvių. Rankenos forma leidžia pagal pjaustymo stilių keisti suspaudimo tvirtumą ir poziciją, kuri būtų patogiausia rankai. 2,3 mm storio peilių ašmenys suteikia stabilų ir tikslų pjovimą. Visi ašmenys yra atsparūs korozijai, todėl juos paprasta valyti ir prižiūrėti – juos galima plauti ir indaplovėje, bet gamintojai rekomenduoja vis tik plauti rankomis. Taip peiliai išliks ilgiau aštrūs. Be to, įlieti ašmenys nepalieka tarpelio tarp jų ir rankenos, todėl neleidžia kauptis nešvarumams.

Pernai metų Lietuvos geriausias šefas Deivydas Praspaliauskas pademonstravo ir papasakojo iš savo pusės apie šiuos peilius. Žinot, kaip Fiskars susirado Deivydą? Ogi pamatė jį šitoj nuotraukoj su žirklėm. Esu tą nuotrauką mačiusi, bet nežinojau, kad tos žirklės yra Fiskars. Deivydas sakė, kad nusipirko jas dar Danijoj prieš kelis metus visokiems ten prieskoniams karpyt.

Kadangi buvo kaip ir pietų metas, tai gavom paragauti Lauro lapo ruoštų užkandžių. Jų skaniosios duonos su dviejų rūšių sviestais - karamelizuotų svogūnų ir kavos. Kavos sviestas man labai patiko. Ne, tai ne tas saldus sviestas, kur būna (ar būdavo) pirkti parduotuvėse. Tai tiesiog paprastas sviestas su kava. Be galo  malonaus aromato ir vos juntamo kavos skonio. Ir dar valgėme nuostabiai minkštos jautienos išpjovos, kuri buvo patiekta su įvairiomis kruopomis ir pomidorų bei ridikėlių salotomis. 

Niekšas Persikėlis nuskabė dovanų gautą herberą.