Onigiri

Gegužės mėnesio kinas:

Bella Martha (2001, Vokietija) - ganėtinai mielas filmas. 2007 metais perdirbtas amerikiečių. Ir tai yra ne kas kitas, kaip "No Reservations" su Catherine Zeta Jones. Nežinau, kuri versija geresnė. Amerikiečių gal elegantiškesnė nei vokiečių.

Letters to Juliet (2010, JAV) - kaip jis su maistu susijęs, tai nelabai supratau, bet buvo įtraukas per Vyno dienas į vyno kino repertuarą. Na, nebent susijęs tiek, kad pabaigoj veiksmas vyksta vynuogyne, o visą filmą epizodiškai šmėžuoja virtuvės šefas. Filmas patiks romantikams. Atsiprašau... romantikĖMS. Nelabai įsivaizduoju vyrą, žiūrintį šį filmą savo noru. Amerikietė atvyksta su savo sužadėtiniu į Italiją atostogų. Sužadėtinis mano akimis daugiau nei idealus - restorano savininkas, virtuvės šefas, visiškai išprotėjęs dėl maisto ir italas. Kas gali būt geriau, a? Bet ne... Pagrindinė herojė užuot važiavusi į vyno aukcioną ar į mišką triufelių Italijoj, pasirenka kažkokią tai paiką Džiuljetos raudų sieną. Kur visos mergelės, nusivylusios meile, rašo laiškus Džiuljetai ir klausia, ką joms gi dabar daryt. Sophie, kuri ir yra pagrindinė herojė, netyčia randa toje sienoje laišką, parašytą prieš 50 metų. Jį perskaito, labai susižavi ir parašo atsakymą tai moteriškei. Moteriškė atvažiuoja su anūku į Italiją ieškot savo mylimojo. Istorijos pabaiga visiems aiški, ar ne? Visi ilgai ir laimingai gyveno, o vargšas italas taip ir liko savo restorane Niujorke. Et.

Osen (2008, Japonija) - 10 serijų serialas. Apie vieną Tokijo restoraną, kuris stengiasi išlaikyti tradicinę japonų virtuvę ir gaminimo būdus, ir jo savininkę Osen. Šiaip toks... net nežinau. Daug perdėm entuziastingo lankstymosi, ačiū, prašom ir pan. Serialas kaip serialas, jei šnekėt apie turinį. Žiūrėjau daugiau pažintiniais tikslais apie japonų virtuvę.

       Ir geriausias mėnesio filmas - Kamome diner (2006, Japonija). Apgaulingai paprastas, lėtas ir švelnus. Japonė Sachie Helsinkyje atidaro mažutę užkandinę, kurioje ji ketina gaminti onigiri*. Kaip ji pati sakė - onigiri yra "Japanese soul food". Netrukus jos gyvenime ir užkandinėje atsiranda dar dvi japonės. Pirmoji vardu Midori. Suomijoje apsistojusi neribotam laikui ir be jokių konkrečių planų. Tiesiog užsimerkusi bakstelėjo į žemėlapį ir papuolė ant Suomijos. Antroji - Masako, kurios lagaminas kažkur pasimetė tarp Japonijos ir Suomijos. Moterys netrukus susidraugauja ir pradeda kartu dirbti užkandinėje.

       Įdomi detalė, nors nežinau, kiek ji yra tikra. Veiksmas Suomijoje buvo pasirinktas dėl gan savotiškos priežasties. Pasirodo, kad japonai tiesiog kraustosi iš proto dėl Tuvės Janson mumių, o ši kaip žinia yra suomė, nors rašė tai švedų kalba. Tokijuje yra Mumių kavinė, bet tikriausiai ne vienintelė. Taip pat yra sukurtas serialas apie mumius, kuris šiaip yra nutolęs nuo pradinių istorijų apie mumius ir pati autorė jam nepritarė. Ir Japonija yra tikriausiai antroji šalis, aišku, po pačios Suomijos, kurioje yra išleista daugiausia mumių knygų. Aš irgi myliu mumius. Илья Лагутенко irgi myliu.

        * Onigiri - angl. Rice Balls, lietuviškai gal ryžių ritinukai. Bent jau radau tokį vertimą. Šiaip tikriausiai matėt per žinias juos, bent jau aš buvau dėmesį atkreipusi, kuomet rodė reportažus iš Japonijos po žemės drebėjimo. Žmonėms dalino tokius ryžių kamuoliukus. Onigiri ten yra be galo populiarūs. Dažnai dedami į priešpiečių dėžutes (bento).

       Tradicinė onigiri forma yra trikampis arba ovalas. Yra trys tradiciniai įdarai - umeboshi (japoniškos slyvos), shiozake (sūdyta lašiša) ir okaka (bonito flakes, t.y. be galo plonai supjaustytas džiovintas tunas). Ir tas visas ryžių ritinėlis yra įvyniojamas į nori, t.y. jūros dumblių lakštą. Tai čia būtų klasikinis variantas.  Šiais laikais onigiri gali būti kuo įvairiausi:

Forma - nuo trikampių iki hello kitty;
Dydis - nuo vos ne teniso dydžio kamuoliuko iki visai mažų;
Įdaras - viskas kas tinka prie ryžių, bet nėra riebu ar vandeninga, nes kitaip ryžiai nesilaikys sulipę. Onigiri gali būti ir be įdaro.
Nori lapas ir nėra būtinas. Onigiri galima ir kepti.

       Taigi norint pasigaminti onigiri pirmiausia mums reikės lipnių japoniškų ryžių. Tam naudosim sušių ryžius:
1 dalis ryžių
1 dalis vandens

1. Ryžius plauname po tekančiu vandeniu tol, kol vanduo palieka skaidrus. Nukošiame vandenį ir paliekame 30 minučių.
2. Imame keptuvę storu dugnu, supilame ryžius ir vandenį. Uždengiame dangčiu. Užviriname. Ir iškarto sumažiname ugnį iki minimumo. Verdame apie 15 minučių.
3. Nukeliame ryžius nuo ugnies ir paliekame dar 10 minučių pastovėti. Dangčio vis dar nenudengiame.

        Dabar galima pradėti gaminti onigiri. Aš panaudojau sausainių formą, bet galite formuoti ir rankomis.
       Įdarui naudojau umeboshi slyvas*. Rankas pamirkykite vandenyje. Tuomet ryžiai nelips prie rankų. Imame šiek tiek ryžių, dedame juos į formą, gerai suspaudžiame, dedame slyvą ir ant viršaus vėl ryžių. Ir vėl gerai suspaudžiame. Onigiri atsargiai išstumiame iš formos. Taip sunaudojame visus turimus ryžius. Galite valgyti iš karto. Arba dar galite pakepti - įkaitiname keptuvę, įpilame šiek tiek aliejaus, apkepame iš abiejų pusių onigiri. Tuomet imame šepetėlį, mirkome į soją ir aptepame juo onigiri. Ir dar kartą apkepame iš abiejų pusių.

       *umeboshi slyvos šiaip yra labai geras dalykas. Jo tonizuoja, šalina toksinus iš organizmo, mažina nuovargį, skatina virškinimą ir padeda nuo pagirių. Bent jau japonai taip teigia. Skonis keistas. Ir rūgštu, ir sūru vienu metu. Vienos man jos ne itin, bet ryžiuose gerai suėjo.

Apie onigiri galite pasiskaityti: 

Momofukufor2

seriouseats.com

justhungry

justbento

cookingcute

lovelylanvin